404 m. po Kristaus.
Nors Romos imperija jau šimtą metų oficialiai buvo vadinama krikščioniška valstybė, bet gladiatorių mūšių niekaip nepavyko sustabdyti. Tai buvo suvokiama, kaip Romos tapatybė ir kultūros dalis.
Geri krikščionys, matydami žudynes, tylėjo. Juk svarbu, kad jų neliečia ir leidžia ramiai garbinti Dievą. Daugelis ramino save posakiu „Kas Ciesoriaus atiduokite Ciesoriui, kas Dievo Dievui“.
Bet tuo metu iš Rytų į Romą atėjo vienas krikščionių vienuolis Telemachas. Jis užėjo į amfiteatrą ir per patį gladiatorių kovos įkarštį, kai negailestingai buvo žudomi žmonės, o pašėlusi minia skandavo „mirtis“, drąsus krikščionis įšoko į kovos ringą ir sušuko žmonėms, kad jie liautųsi ir sustabdytų tą beprotybę.
Kraujo ištroškusi minia ir gladiatoriai užmušė Vienuolį. Jį nudūrė ir užmėtė akmenimis.
Tragiška žūtis. Telemachas mirė kankinio mirtimi ir nukeliavo pas Viešpatį. Bet būtent ši vienuolio Telemacho žūties diena, tapo pabaigos pradžia, gladiatorių kovoms Romos imperijoje.
Tuomet kai žmonės susivokė, ką jie pridirbo nužudę vienuolį ir žinia apie įvykį atėjo iki Imperatoriaus, buvo išleistas įsakymas draudžiantis gladiatorių kovas visoje Romos imperijoje.
Būtent taip, vieno Kristumi sekančio žmogaus įsikišimas į valstybės politiką, nutraukė daugelį amžių vykusias ir kaip norma priimamas kraugeriškas žaidynes.
Kristus išeidamas pasakė: 'Jūs esate žemės druska. Jei druska netenka sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. (Mt 5,13)
Aš mačiau labai daug krikščioniškų bendruomenių. Dar daugiau peržiūrėjau krikščioniškų doktrinų ir mokymų, kurie dabar yra gajūs pasaulyje. Galiu pasakyti, kad beveik visos bažnytinės organizacijos labai turtingos ir savimi patenkintos. Ramiai šlovina Dievą, rengia įvairius „evangelizacinius“ vakarėlius, išvykas, padeda vargšams ir stokojantiems. Tikėjimo lyderiai važinėja puikiomis mašinomis, gyvena geriausiose apartamentuose, skraido biznio klase arba nuosavais lėktuvais. Bažnyčių pastatai visada yra geriausiose vietose, o tarnautojai viskuo aprūpinti. Tai normalu, nes Dievas laimina savo žmones. Bet man kyla klausimas, o kur dingo Telemachai?
Biblija pateikia Laodikėjos bažnyčios pavyzdį ir Kristaus atsiliepimą apie ją: „'Laodikėjos bažnyčios angelui rašyk: 'Tai skelbia Amen, ištikimasis ir tikrasis Liudytojas, Dievo kūrinijos pradžia. Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu gi sakai: 'Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia', - o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas. Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum. Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk! Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi. (Apr 3,14-20)
Apsižvalgykite, ar ne laikas atsibusti ir atgailauti dėl savo drungnumo? Juk blogis tarpsta ir bujoja ten, kur geri žmonės nustoja veikti. Krikščionių ginklas ne kalavijas, mūsų ginklas Žodis. Žodis kuris yra aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Atmeskite netikrą drovumą, korektiškumą ir tariamą nusižeminimą. Paimkite į rankas mūsų Viešpaties Žodį ir kovokite gerą kovą. Nekreipkite dėmesio į materialinėmis gėrybėmis pasitikinčių ataušėlių ir drungnuolių kritiką, bet prisiminkite Apaštalą Paulių kuri mokė: skelbk žodį, veik laiku ir ne laiku, bark, drausk, ragink su didžia ištverme ir pamokymu. Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms.
Nebijokite ir savo diskusijose neglostykite užsispyrėlių ir kvailų ateistų. Kalboje nežaiskite pagal jų taisykles, bet visada vadovaukitės Krikščionišku mokymu, kuris sako, - „Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad sugebėtumėte kiekvienam atsakyti.“ Visuomet savo kalboje rodykite jų tikrąjį veidą, nors tai ir atrodys nekorektiška, netaktiška ar stačiokiška. Tos savokos jums negalioja, nes tai pasaulietinės stabmeldystės forma.
Kristus pasakė, - Aš nugalėjau pasaulį. Todėl mes, Jo mokiniai, esame nugalėtojų gretose.
Telemachas į gladiatorių areną įšoko ne su kalaviju, o su Žodžiu kuris atvėrė žmonėms akis į tai, ką jie iš tiesų daro.
Tiesa visada būna skaudi, bet tik ji gali išlaisvinti melo vergijoje esančius žmones. Tiesa nepripažįsta kompromisų, nes kompromisas tai atsisakymas dalies tiesos, o dalinė tiesa tai jau nebe tiesa, tai melas kuris yra dar baisesnis, nes yra labai panašus į tiesą.
Be to, prisiminkite, kad net jeigu mes žūsime, mes nieko neprarandame, nes mūsų tėvynė danguje, o čia mes esame tik svečiai. Kas bedieviams yra praradimas, tas mums yra pergalė.
Jeigu Dievas su mumis tai kas gi prieš mus?
Nors Romos imperija jau šimtą metų oficialiai buvo vadinama krikščioniška valstybė, bet gladiatorių mūšių niekaip nepavyko sustabdyti. Tai buvo suvokiama, kaip Romos tapatybė ir kultūros dalis.
Geri krikščionys, matydami žudynes, tylėjo. Juk svarbu, kad jų neliečia ir leidžia ramiai garbinti Dievą. Daugelis ramino save posakiu „Kas Ciesoriaus atiduokite Ciesoriui, kas Dievo Dievui“.
Bet tuo metu iš Rytų į Romą atėjo vienas krikščionių vienuolis Telemachas. Jis užėjo į amfiteatrą ir per patį gladiatorių kovos įkarštį, kai negailestingai buvo žudomi žmonės, o pašėlusi minia skandavo „mirtis“, drąsus krikščionis įšoko į kovos ringą ir sušuko žmonėms, kad jie liautųsi ir sustabdytų tą beprotybę.
Kraujo ištroškusi minia ir gladiatoriai užmušė Vienuolį. Jį nudūrė ir užmėtė akmenimis.
Tragiška žūtis. Telemachas mirė kankinio mirtimi ir nukeliavo pas Viešpatį. Bet būtent ši vienuolio Telemacho žūties diena, tapo pabaigos pradžia, gladiatorių kovoms Romos imperijoje.
Tuomet kai žmonės susivokė, ką jie pridirbo nužudę vienuolį ir žinia apie įvykį atėjo iki Imperatoriaus, buvo išleistas įsakymas draudžiantis gladiatorių kovas visoje Romos imperijoje.
Būtent taip, vieno Kristumi sekančio žmogaus įsikišimas į valstybės politiką, nutraukė daugelį amžių vykusias ir kaip norma priimamas kraugeriškas žaidynes.
Kristus išeidamas pasakė: 'Jūs esate žemės druska. Jei druska netenka sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. (Mt 5,13)
Aš mačiau labai daug krikščioniškų bendruomenių. Dar daugiau peržiūrėjau krikščioniškų doktrinų ir mokymų, kurie dabar yra gajūs pasaulyje. Galiu pasakyti, kad beveik visos bažnytinės organizacijos labai turtingos ir savimi patenkintos. Ramiai šlovina Dievą, rengia įvairius „evangelizacinius“ vakarėlius, išvykas, padeda vargšams ir stokojantiems. Tikėjimo lyderiai važinėja puikiomis mašinomis, gyvena geriausiose apartamentuose, skraido biznio klase arba nuosavais lėktuvais. Bažnyčių pastatai visada yra geriausiose vietose, o tarnautojai viskuo aprūpinti. Tai normalu, nes Dievas laimina savo žmones. Bet man kyla klausimas, o kur dingo Telemachai?
Biblija pateikia Laodikėjos bažnyčios pavyzdį ir Kristaus atsiliepimą apie ją: „'Laodikėjos bažnyčios angelui rašyk: 'Tai skelbia Amen, ištikimasis ir tikrasis Liudytojas, Dievo kūrinijos pradžia. Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu gi sakai: 'Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia', - o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas. Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum. Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk! Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi. (Apr 3,14-20)
Apsižvalgykite, ar ne laikas atsibusti ir atgailauti dėl savo drungnumo? Juk blogis tarpsta ir bujoja ten, kur geri žmonės nustoja veikti. Krikščionių ginklas ne kalavijas, mūsų ginklas Žodis. Žodis kuris yra aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Atmeskite netikrą drovumą, korektiškumą ir tariamą nusižeminimą. Paimkite į rankas mūsų Viešpaties Žodį ir kovokite gerą kovą. Nekreipkite dėmesio į materialinėmis gėrybėmis pasitikinčių ataušėlių ir drungnuolių kritiką, bet prisiminkite Apaštalą Paulių kuri mokė: skelbk žodį, veik laiku ir ne laiku, bark, drausk, ragink su didžia ištverme ir pamokymu. Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms.
Nebijokite ir savo diskusijose neglostykite užsispyrėlių ir kvailų ateistų. Kalboje nežaiskite pagal jų taisykles, bet visada vadovaukitės Krikščionišku mokymu, kuris sako, - „Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad sugebėtumėte kiekvienam atsakyti.“ Visuomet savo kalboje rodykite jų tikrąjį veidą, nors tai ir atrodys nekorektiška, netaktiška ar stačiokiška. Tos savokos jums negalioja, nes tai pasaulietinės stabmeldystės forma.
Kristus pasakė, - Aš nugalėjau pasaulį. Todėl mes, Jo mokiniai, esame nugalėtojų gretose.
Telemachas į gladiatorių areną įšoko ne su kalaviju, o su Žodžiu kuris atvėrė žmonėms akis į tai, ką jie iš tiesų daro.
Tiesa visada būna skaudi, bet tik ji gali išlaisvinti melo vergijoje esančius žmones. Tiesa nepripažįsta kompromisų, nes kompromisas tai atsisakymas dalies tiesos, o dalinė tiesa tai jau nebe tiesa, tai melas kuris yra dar baisesnis, nes yra labai panašus į tiesą.
Be to, prisiminkite, kad net jeigu mes žūsime, mes nieko neprarandame, nes mūsų tėvynė danguje, o čia mes esame tik svečiai. Kas bedieviams yra praradimas, tas mums yra pergalė.
Jeigu Dievas su mumis tai kas gi prieš mus?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą