“Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš. (Jn 6,35)

Krikščionys per visus amžius, nuo Mesijo gimimo dienos, dalinosi į ATEINANČIUS (kurie iki tol kol ateina pas Jėzų Kristų, niekuomet nebūna alkani) ir TIKINČIUS (kurie, kai tik nuoširdžiai patiki Jėzumi Kristumi, niekada ir nieko daugiau nebetrokšta). 


   Ateiti pas Kristų labai svarbu ir tai labai praktiška žiūrint iš gyvenimiškos (istorinės) patirties, nes atsitraukimas nuo Dievo visada atneša badą, nepriteklių ir netikrų dievukų garbinimą. (Prisiminkite amžinai pusalkanę, eilėse prie Vengriškų žirnelių besipjaunančią Sovietų Sąjungą arba pažvelkite į sulysusią ir savo storiems stabams ašarotai besilankstančia Šiaurės Korėją.) Bet dar svarbiau yra patikėti Jėzumi Kristumi. Būtent tie kas patiki, nustoja TROKŠTI. Patikėjus Mesijumi visi netikri troškimai praeina ir mus užplūsta neįtikėtina dvasinė ramybė, pasitikėjimas ir užtikrintumas. Iš mirties baimės ir neužtikrintumo mes pereiname į AMŽINAJĮ GYVENIMĄ.

　

    Gerai kai ateinate į Jėzaus įsteigtus namus, net jei tai yra vien tik iš praktinių sumetimų (pavyzdžiui juose tarnauti už atlygį), bet dar svarbiau yra PATIKĖTI Jėzumi Kristumi. Vien tik atėję pas Jėzų Kristų jūs, nors ir nustoję alkti vis vieną nenustojate trokšti. Todėl, kaip laiške Korintiečiams dėstė mano brolis Paulius, jei vis dar ko nors trokštate, tuomet ....karštai trokškite aukštesniųjų dovanų! Ir visgi rodau jums dar pranašesnį kelią. (1 Kor 12,31)


Skardžiuoju kūdikio riksmu,

Mesijas paskelbė naujieną,

Nuo šiol visai kitu būdu,

Skaičiuosite metus ir erą.


Silpnumas nuo dabar jėga,

Kvailystė - išminties šaltinis,

Vaikystė karaliauti pakviesta,

Puikybė sutrypta į nieką.


Galia, nuo šiol, yra kita.

Ji ėdžiose ramiai sau miega.

Tas kam priklauso visuma

Priklausomas dabar nuo pieno.


Visiems išminčiams ir kvailiams,

Nuo šiol suvokti reikia vieną.

Tik tas kas kūdikiu atgims,

Išvys IŠGELBĖJIMO DIENĄ.

nenustojam rūpintis Dievo reikalais net ir dvasiškai paleistuvaujančiųjų tarpe

   Kristus Biblijoje Mokytojo (Koheleto) knygoje mus moko, kad „ Kartais apie kokį nors dalyką sakoma:

„Žiūrėk, tai šis tas nauja!“ Betgi tas dalykas jau buvo šimtmečiais prieš mus. Kaip dabar neatmenama buvusių dalykų, taip ateities dienomis būsiančių dalykų neatmins vėliau gyvensiantys žmonės.

Mes krikščionys turime dėkoti Dievui už Bibliją, kuri mums gali priminti kas gi buvo ankščiau. Būtent todėl mes esame Dievo palaiminti ir galime atsisakyti nenaudingų sprendimų.

Prieš kelis tūkstantmečius, teisėtas Izraelio karalius Rehabeamas, karaliaus Dovydo anūkas pradėjo karaliauti Izraeliui. Rehabeamas nuvyko į Sichemą, nes visas Izraelis buvo suėjęs į Sichemą paskelbti jį karaliumi. Tuomet vienas iš maištininkų prieš teisėtą valdžią, Jeroboamas ir visa Izraelio sueiga atėjo ir kalbėjo Rehabeamui: „Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą. Tad dabar palengvink savo tėvo kietą lažą ir jo uždėtąjį sunkų jungą, ir mes tau tarnausime.“ Rehabeamas atsakė jiems: „Eikite ir po trijų dienų sugrįžkite pas mane.“
Žmonėms nuėjus, karalius Rehabeamas tarėsi su seniūnais, tarnavusiais jo tėvui Saliamonui dar tam gyvam esant, sakydamas: „Kaip patariate šiems žmonėms atsakyti?“ Jie kalbėjo jam, tardami: „Jeigu šiandien būsi šios tautos tarnas ir jiems tarnausi, jeigu atsakysi jiems maloniais žodžiais, jie bus tavo tarnai amžinai.“ Rehabeamas seniūnų duoto patarimo nepaisė, bet tarėsi su jaunais vyrais, kurie buvo su juo augę ir dabar jam tarnavo. Jų klausė: „Ką patariate atsakyti tautai, kuri man sako: ‘Palengvink jungą, kurį mums uždėjo tavo tėvas’?“ Jauni vyrai, augę drauge su juo, atsakė jam: „Tautai, kuri tavęs prašo: ‘Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą, bet tu turi jį palengvinti’, ¬ privalai taip kalbėti: ‘Mano mažylis pirštas storesnis už mano tėvo juosmenį. Mano tėvas uždėjo jums sunkų jungą, o aš prie to jungo dar pridėsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais.’“
Jeroboamas ir visi žmonės sugrįžo pas Rehabeamą trečią dieną kaip karalius buvo sakęs: „Sugrįžkite trečią dieną.“ Žmonėms karalius atsakė šiurkščiai, nepaisydamas patarimo, kurį jam buvo davę seniūnai. Sekdamas jaunųjų vyrų patarimu, jis tarė jiems: „Mano tėvas jūsų jungą padarė sunkų, o aš prie to jungo dar pridėsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais.“ Karalius neišklausė žmonių.
Kai visas Izraelis pamatė, kad karalius nenori jų išklausyti, žmonės, karaliui atsakydami, tarė: „Kokia mums dalis Dovyde? Nėra paveldo Jesės sūnuje! Izraeli, į savo palapines! Dabar, Dovydai, rūpinkis savo namais!“

Nuo to laiko didžioji dalis Dievo tautos atsiskyrė nuo savo teisėto karaliaus ir nuėjo paskui maištininką. Jie tarnavo auksiniams veršiams ir jau niekuomet nebegrįžo pas savo karalių ir šventyklą.

Visai kitą padėtį mes matome Dievo tarno Samuelio pavyzdyje. Šis vyras valdė (teisė) Izraelio tautą, bet tauta nutarė tapti panaši į kitas aplinkines tautas ir paprašė paskirti jiems pasaulietį karalių. Samuelis formaliai žinodamas Dievo valią supyko, nes tauta elgias ne taip kaip jiems Dievo buvo paskirta, bet nuėjęs meldėsi ir Dievas jam atsakė: 'Klausyk tautos balso visame, ką jie tau sako. Juk ne tave jie atmetė, bet mane, kad jiems nekaraliaučiau. Taip jie elgėsi nuo tos dienos, kai juos išvedžiau iš Egipto, iki šios dienos. Jie palikdavo mane ir tarnaudavo kitiems dievams. Dabar jie ir tau daro tą patį.

Samuelis paklausė Dievo ir pasielgė ne formaliai (pagal raidę) bandydamas išlaikyti Dvasinės valdžios monopoliją, o pagal esamą padėtį (Dvasią) išlaikydamas rimtį tautoje.

Mes esame krikščionys, todėl turime tokią laisvę elgtis ne pagal formą (tai stabmeldžių dalia), mes elgiamės pagal Dvasią ir esame Jos vedami. Todėl mūsų nesaisto jokie pasaulietiniai požiūriai, kaip tad gėda, pažeminimas, nusivylimas ar nusižeminimas. Nusižeminti prieš tautos valią bijo tik stabmeldžiai ir todėl žlunga. Mes gi, apgailestaudami dėl požiūrių nesupratimo ar žmonių silpnumo nenustojam rūpintis Dievo reikalais net ir dvasiškai paleistuvaujančiųjų tarpe.

Kada Biblijos raidė ŽUDO?

Skaitant Šv.Raštą, žmogus gali būti tik dviejose būsenose:

1) Aklumas. Biblija moko, kad žiūrėdami nematys ir klausydami nesupras. Jokie išsilavinimai, mokymai, paaiškinimai nieko nepadės.

2) Bendravimas. Kristus atveria protą Raštams suprasti. Tada Biblija pradeda su tavimi kalbėti. Tu maldoje kreipiesi į Dievą Jėzaus Kristaus vardu ir atsiverti Bibliją skaitymui. Dievas, Biblijos pagalba, atsako tau. Nors ir šimtą kartų skaitytum tas pačias eilutes, po maldos ir klausimo, jos tau atvers vis kitą supratimą, atsakant į tavo užduotą klausimą šioje konkrečioje situacijoje. Kiekvieną kartą į savo klausimą tu gausi konkretų atsakymą. Būtent todėl mokyti Dievo Žodžio ir yra neįmanoma, nes jis netelpa į mokymo ir supratimo rėmus Jis Gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją.

Svarbu žinoti, kad Apaštalas Paulius mus perspėjo:

"Bet bijau, kad kaip gyvatė savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų mintys nesugestų be paprastumo Kristuje." (2 Kor 11,3)

Todėl būkite atidūs su tais kas bandys jus mokyti Dievo Žodžio. Jo išmokyti neįmanoma. Jį galima tik skelbti, o po to dalintis savo asmenine patirtimi ir padrąsinimais. Tik Kristus gali atverti protą Raštams suprasti, visa kita tėra saviapgaulė ir žmogiškos išminties sekimas.


Labai nuoširdžiai noriu perspėti, kad be Kristaus, spausdinta Biblijos raidė ŽUDO.

Tik su Kristumi, Šventoji Dvasia atgaiviną spausdintą Biblijos raidę ir teikia gyvybę skaitančiam.

Todėl prieš atsiverčiant Bibliją geriau tiesiog pasimelskite tokia trumpa malda:

„Jėzau Kristau Dievo Sūnau, mano Viešpatie, prašau atleisk man mano nuodėmes, būk gailestingas man nusidėjėliui ir iš Savo malonės atgaivink mane Savo Žodyje. Tegul Dievo Žodis atėjęs į mane, duoda Tau patinkančius vaisius. Tegul Tavo Valia būna mano gyvenime."

Jei nuoširdžiai pasimelsite, tikėkite, Kristus tikrai išgirs ir Biblija pradės su jums kalbėti. Aš ne juokauju. 

Atgailauti reiškia verkti? Ar džiaugtis?

Nuo senų laikų vienuolių knygose yra pasakojimas apie du vienuolius, kurie nuėjo su reikalais į miestą ir ten juos sugundė paleistuvės.

Grįžę į vienuolyną jie atgailavo ir senolių taryba, pasitaisymui ir nuodėmės apverkimui, paskyrė jiems tam tikrą laiką būti savo kambariuose, be jokio bendravimo, vien tik maldose.

Kai praėjo paskirtas laikas, abu nusidėjėliai išėjo iš savo kambarių. Vienas iš jų buvo išbalęs, jo akys buvo raudonos nuo ašarų. Kitas – džiaugsmingas ir be jokių ašarų žymių.

Broliai paklausė pirmojo:

- Ką tu darei visą šį laiką?
- Verkiau ir prašiau Viešpaties atleisti man šią nuodėmę.

Paskiau paklausė antrojo:

- O tu ką darei?
- Džiaugiausi ir dėkojau Dievui už tai, kad Jis atleido man mano nuodėmę ir leido grįžti į vienuolio gyvenimą.

Senoliai pasitarė ir nusprendė, kad abu keliai yra geri.

Būtent šie du vienuoliai atspindi tikrosios krikščionybės atgailos nuotaikas.

Lenkai rusiškai šlovina Viešpatį (Sobór metropolitalny Świętej Równej Apostołom Marii Magdaleny w Warszawie)

Drungni krikščionys

  404 m. po Kristaus.

   Nors Romos imperija jau šimtą metų oficialiai buvo vadinama krikščioniška valstybė, bet gladiatorių mūšių niekaip nepavyko sustabdyti. Tai buvo suvokiama, kaip Romos tapatybė ir kultūros dalis.

   Geri krikščionys, matydami žudynes, tylėjo. Juk svarbu, kad jų neliečia ir leidžia ramiai garbinti Dievą. Daugelis ramino save posakiu „Kas Ciesoriaus atiduokite Ciesoriui, kas Dievo Dievui“.

  Bet tuo metu iš Rytų į Romą atėjo vienas krikščionių vienuolis Telemachas. Jis užėjo į amfiteatrą ir per patį gladiatorių kovos įkarštį, kai negailestingai buvo žudomi žmonės, o pašėlusi minia skandavo „mirtis“, drąsus krikščionis įšoko į kovos ringą ir sušuko žmonėms, kad jie liautųsi ir sustabdytų tą beprotybę.

  Kraujo ištroškusi minia ir gladiatoriai užmušė Vienuolį. Jį nudūrė ir užmėtė akmenimis.

   Tragiška žūtis. Telemachas mirė kankinio mirtimi ir nukeliavo pas Viešpatį. Bet būtent ši vienuolio Telemacho žūties diena, tapo pabaigos pradžia, gladiatorių kovoms Romos imperijoje.

   Tuomet kai žmonės susivokė, ką jie pridirbo nužudę vienuolį ir žinia apie įvykį atėjo iki Imperatoriaus, buvo išleistas įsakymas draudžiantis gladiatorių kovas visoje Romos imperijoje.

   Būtent taip, vieno Kristumi sekančio žmogaus įsikišimas į valstybės politiką, nutraukė daugelį amžių vykusias ir kaip norma priimamas kraugeriškas žaidynes.

    Kristus išeidamas pasakė: 'Jūs esate žemės druska. Jei druska netenka sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. (Mt 5,13)

   Aš mačiau labai daug krikščioniškų bendruomenių. Dar daugiau peržiūrėjau krikščioniškų doktrinų ir mokymų, kurie dabar yra gajūs pasaulyje. Galiu pasakyti, kad beveik visos bažnytinės organizacijos labai turtingos ir savimi patenkintos. Ramiai šlovina Dievą, rengia įvairius „evangelizacinius“ vakarėlius, išvykas, padeda vargšams ir stokojantiems. Tikėjimo lyderiai važinėja puikiomis mašinomis, gyvena geriausiose apartamentuose, skraido biznio klase arba nuosavais lėktuvais. Bažnyčių pastatai visada yra geriausiose vietose, o tarnautojai viskuo aprūpinti. Tai normalu, nes Dievas laimina savo žmones. Bet man kyla klausimas, o kur dingo Telemachai?

   Biblija pateikia Laodikėjos bažnyčios pavyzdį ir Kristaus atsiliepimą apie ją: „'Laodikėjos bažnyčios angelui rašyk: 'Tai skelbia Amen, ištikimasis ir tikrasis Liudytojas, Dievo kūrinijos pradžia. Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu gi sakai: 'Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia', - o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas. Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum. Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk! Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi. (Apr 3,14-20)

   Apsižvalgykite, ar ne laikas atsibusti ir atgailauti dėl savo drungnumo? Juk blogis tarpsta ir bujoja ten, kur geri žmonės nustoja veikti. Krikščionių ginklas ne kalavijas, mūsų ginklas Žodis. Žodis kuris yra aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Atmeskite netikrą drovumą, korektiškumą ir tariamą nusižeminimą. Paimkite į rankas mūsų Viešpaties Žodį ir kovokite gerą kovą. Nekreipkite dėmesio į materialinėmis gėrybėmis pasitikinčių ataušėlių ir drungnuolių kritiką, bet prisiminkite Apaštalą Paulių kuri mokė: skelbk žodį, veik laiku ir ne laiku, bark, drausk, ragink su didžia ištverme ir pamokymu. Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms.

  Nebijokite ir savo diskusijose neglostykite užsispyrėlių ir kvailų ateistų. Kalboje nežaiskite pagal jų taisykles, bet visada vadovaukitės Krikščionišku mokymu, kuris sako, - „Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad sugebėtumėte kiekvienam atsakyti.“  Visuomet savo kalboje rodykite jų tikrąjį veidą, nors tai ir atrodys nekorektiška, netaktiška ar stačiokiška. Tos savokos jums negalioja, nes tai pasaulietinės stabmeldystės forma.

   Kristus pasakė, - Aš nugalėjau pasaulį. Todėl mes, Jo mokiniai, esame nugalėtojų gretose.

   Telemachas į gladiatorių areną įšoko ne su kalaviju, o su Žodžiu kuris atvėrė žmonėms akis į tai, ką jie iš tiesų daro.

   Tiesa visada būna skaudi, bet tik ji gali išlaisvinti melo vergijoje esančius žmones. Tiesa nepripažįsta kompromisų, nes kompromisas tai atsisakymas dalies tiesos, o dalinė tiesa tai jau nebe tiesa, tai melas kuris yra dar baisesnis, nes yra labai panašus į tiesą.

   Be to, prisiminkite, kad net jeigu mes žūsime, mes nieko neprarandame, nes mūsų tėvynė danguje, o čia mes esame tik svečiai. Kas bedieviams yra praradimas, tas mums yra pergalė.

   Jeigu Dievas su mumis tai kas gi prieš mus?

Beždžioniauk stropiau vaikeli, kaip vat tie dėdės daro, tada ir narvą švarų turėsi ir paėsti laiku įmes

Ar jums ne keista, kad dabartiniai mokslininkai t.y. mūsų „planetos smegenys“, dalies žmonijos viltis ir autoritetai, beveik sutartinai kildina save iš beždžionių ir niekina Dievo kūrybos tikėjimą. Visi mūsų vadovėliai perpildyti pasakojimais kaip beždžionės po truputį tobulėjo, tiesino stuburą ir pagaliau, tapo „mąstančiomis beždžionėmis“ (homo sapiensais) t.y. pradėjo valdyti pasaulį. Kadangi jie taip save vadina, tai ir aš nenusikalsiu toliau tekste vadindamas bedievius taip, kaip jie patys save įvardina, t.y. tiesiog protingomis beždžionėmis arba, kad būtų paprasčiau beždžionėmis.

Jūs manote dabartiniai universitetai ir kitos mokymo įstaigos suteikia išminties pažinimą, pakelia žmogų iš tamsybės į šviesybę? Juokaujate. Ten iš žmonių gamina beždžiones. Nustato joms dresūros programas, atrenka labiausiai pasiduodančias dresūrai (perspektyvias), jas ilgai ir kryptingai dresiruoja, o už paklusnumą suteikia, pora niekučių (tuščius titulus, porą gražiai atrodančių popiergalių) paėsti ir narvą. Labiau išdresiruotos beždžionės turi geresnius narvus ir pašarą, kitos prastesnius. Bet viena pas visas beždžiones gyvenime yra vienoda, jos neturi pasirinkimo laisvės ir negali priimti savarankiškų sprendimų. Ko jas išmoko zoologijos sode (universitete) taip jos ir elgiasi, priešingu atveju prarastų blizgučius, pašarą ir narvą.

Beždžionės gali būti gudrios (kai kurios netgi labai), drausmingos, inteligentiškos, originalios, stropios, atsargios, meilios ir netgi protingos. Viskas lyg ir taip pat kaip ir pas žmogų, sukurtą pagal Dievo Atvaizdą ir panašumą, bet vienintelio išskirtinio žmogaus požymio beždžionei pritaikyti neįmanoma. Tas požymis yra išmintis. Kodėl beždžionės jos neturi? Nes išmintis yra Dievo Dvasios antspaudas Savo vaikams.
Išmintis ir beždžionė (kaip ir bet koks kitas galvijas) tai du nesuderinami dalykai. Nubeždžioniauti žiūrint į žmogų galima bet ką, išskyrus išmintį. Tik išmintis suteikia galimybę kūrybai. Aš čia nekalbu apie tas iškreiptas beždžioniavimo grimasas, kurias šiuolaikiniai „kūrikai“ kažkodėl vadina „kūryba“. Beždžionių keverzonės, dainuškos, teplionės, konstravonės, organizavonės, politikavonės, mokslavonės, teisėjavonės ir sapalionės turi vieną labai aiškų bruožą, tai įvairių beždžioniavimų samplaika, kuri neturi nei esmės, nei tikslo nei prasmės (labai geras tokios samplaikos pavyzdys tai gausios, brangios ir kas kart kitokios mūsų valstybės ateities strategijos).

Mūsuose labiausiai išsiskiriantis, gerai dresiruotos beždžionės bruožas yra posakiai „o ką pasakys užsieniečiai?“, arba kitas „o štai estai nusibeždžioniavo pas save pirmi kažką, reiškia ir mes taip turime elgtis (beždžioniauti)“, ir dar „nereikia išradinėti dviračio kuris jau išrastas“ ir pan.. Taip beždžionės ir vaikus savo moko, beždžioniauk stropiau vaikeli, kaip vat tie dėdės daro, tada ir narvą švarų turėsi ir paėsti laiku įmes.

Žmogus išmintingai stebėdamas aplinką niekada neperima aklai visko ką mato (nebeždžioniauja), o protinga ir stropi beždžionė viską daro lygiai taip pat kaip mato pas kitus, todėl pastoviai papuola į bėdas. Kai prasideda bėdos, beždžionės niekada nesiteisina. Juk jos geriausiame Lietuvos arba pasaulio zoologijos sode (universitete) gavo dresūrą ir popiergaliai pas jas geriausio dresuotojo parašu padabinti. Kadangi pas beždžiones niekada nieko doro nesigauna padaryti, jos pradeda vaitot, - „mūsų tautos mentalitetas ne toks“, „mūsų tauta dar nedaugo iki vakarietiškų beždžionių lygio“, „kalta ne beždžionė, kalta sistema“ ir pan.

Prašvietos laikotarpio priešaušryje (beždžionių įsigalėjimo pradžioje) Venecijos plikbajoris Kazanova savo memuaruose dalinosi įspūdžiais iš Jekaterinos dvaro. Vienas iš įspūdžių buvo Rusijos imperijos aukštuomenės filosofinis disputas (išminties meilės-pažinimo pokalbiai). Jis stebėjosi tuo, kad visas disputas vyko Voltero sapalionių pagrindu. Tie kas vaizdavosi esąs apsišvytines, kildino savo pažinimą iš Voltero, darė iš jo minčių išvadas, apibendrinimus, tų išvadų pagrindu formavo savo pasaulėžiūrą ir derino sprendimus. Pasileidėlis Kazanova nesuprato, kodėl dvariškiai ir pati Jekaterina visiškai nekreipė dėmesio į gylį t.y. iš kur Volteras ėmė savo minčių apibendrinimus ir ar tie žmogaus apibendrinimai nebuvo tiesiog klaidingi. Kazanova rašė, kad Voltero samprotavimai buvo priimami kaip išbaigtoji esmė, pamatas tolesnei pasaulėžiūrai, nuo kurios buvo pradėta statyti nauja samprata.

Manau, šie Voltero minčių padėti pamatai ir ant jų pradėta statyti visko kas užsienietiška beždžioniavimo filosofija, galu gale ir atvedė Rusiją į baisią tragediją. Biblija moko: Taip sako Viešpats: 'Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmogumi ir laiko kūną savo stiprybe, kurio širdis nutolsta nuo Viešpaties“ ir „Palaimintas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, kurio viltis yra Viešpats!“. Atsitraukė Rusai nuo Dievo jiems duotos stačiatikybės, pradėjo beždžioniauti užsienietiškų plevėsų fantazijas ir vizijas ir ... žlugo. Abejoju ar dabartinė Rusija dar atsigaus, nes vakariečių beždžioniavimas Rusijoje, yra tiesiog totalus visose gyvenimo srityse.

Vienas išmintingas žmogus žemaitis, mano mamos tėviškėje, pasakė įdomią mintį:

„Ar žinai Vladai, kaip iš mūsų kaimo siųsdavo į mokslus vaikus? Pamatydavo, kad vaikutis niekam tikęs, nesugeba elementarių dalykų padaryti, o juk savas vaikas, gaila nors ir netikša. Kur jį dėti? Į mokslus jį, ten vis vieną duonai ir vandeniui užsitarnaus. Ankščiau kol tų netikšų buvo mažai, žmonės juos galėdavo be vargo maitinti, bet dabar jų priviso devynios galybės ir taip mums ant sprando užsėdo, kad kvėpuoti nebėra kaip.“

Net pasimečiau, kaip paprastas kaimo žmogus aiškiai, išmintingai ir paprastai išdėstė parazituojančių beždžionių populiacijos augimo vieną iš priežasčių. Kuo toliau tuo tų beždžionių (specialistų) daugiau ir joms visoms reikia ėsti. Beždžionės gudrios todėl labai greitai susigaudo kaip ėdalo sau ir savo palikuonims susiorganizuoti. Pastebėjo padarai, kad nuo Dievo atsitraukusi žmonija paniškai bijo ligų, ir čia pat prasidėjo, kiaulių, varnų, sliekų gripo epidemijos pavojai. Negudrus ėjimas o ėdalas (pinigai) krenta kaip gausus bananų derlius beždžionėms nieko neveikiant. Beždžionėms nesvarbu prie ko tai atves tuos ką jie valdo, svarbu, kad pačioms ėdalo būtų daugiau.

Lietuvos beždžionės taip pat nesnaudžia ir godžiu gudrumu nedaug nuo savo užsienietiškų gentainių atsilieka. Pristeigė parkų, draustinių, visokių ribojimų ir normatyvų, licenzijų ir reglamentavimų. Prie kiekvienos beždžioniškos veiklos daug jų minta, storėja ir savo populiaciją gausina. Lietuvoje žmogus, be beždžionės leidimo, net pavėsinės savo nuosavoje žemėje pasistatyti negali. Džiūgauja beždžionės, kad žmonės tapo tokie kvaili ir atsitraukdami nuo Kristaus, leidžiasi beždžionių valdomi.

Kodėl pas vakarietiškas beždžiones vis dar šis bei tas gaunasi? Nes jų gaujos vadai turėjo galimybę mokytis iš žmonių esančių bažnyčioje. Jos ankščiau taip pat beždžioniavo žmonių elgesį prisimesdamos jog garbina Kristų, bet vėliau pagalvojo, kad jos sugebės pačios išsiversti. Pradėjo mokyti (veisti) tokių pačių protingų beždžionių gaujas visame pasaulyje. Jos vaikšto pasipūtusios, vaizduojančios jog viską supranta ir žino, manosi atnešusios pasauliui šviesą ir gerovę net nesuvokdamos, kad jų beždžioniavaldžios vaisius bus totalus visų juos sekančių ir jų valdžiai pasiduodančių žlugimas.

Žmonijos padėti galima apžvelgti vienos šeimos pavyzdžiu. Tėvai taupiai ir išmintingai gyvendami sukaupė turtą ir paliko jį savo berazūmiams vaikams. Tie kvaileliai pradeda elgtis palaidžiai ir švaistyti visą turtą. Pradžioje (porą metų) jie atrodo protingi ir turtingi, niekina tėvus kurie jų manymu „nemokėjo gyventi“, bet po kiek laiko realybė smogia negailestingai ir tokie „protinguoliai“ vaikšto po konteinerius ieškodami iš ko pramisti. Tas pats ir su žmonija. Tūkstantmečiais kaupta išmintis ir sugebėjimas gyventi Dievo akivaizdoje iššvaistomas per porą šimtų metų. Jeigu blaiviai pasižiūrėtumėte į tai kaip beždžionės elgiasi, jūs suvoktumėte, kad tai niekas kitas, kaip degradacija. Savęs ir jiems pavaldžių žmonių naikinimas vardan nieko, vardan savo beždžioniškų įsivaizdavimų ir kas svarbiausia ėdalo (pinigų) gausos.


 Viskas vyksta taip, kaip moko Biblija. Apaštalas Petras kalbėjo: ‚Pirmiausia žinokite, kad paskutinėmis dienomis pasirodys šaipūnai, gyvenantys savo geiduliais ir kalbantys: 'Kur Jo atėjimo pažadas? Juk nuo to laiko, kai užmigo protėviai, visa pasilieka kaip buvę nuo sutvėrimo pradžios'. Mat jiems, to norintiems, yra paslėpta, kad nuo seno buvo dangūs ir žemė, iš vandens ir per vandenį sutvarkyta Dievo žodžiu. Todėl ir ano meto pasaulis žuvo, vandeniu užtvindytas. O dabartiniai dangūs ir žemė tuo pačiu žodžiu palaikomi ugniai, saugomi teismo dienai ir bedievių žmonių žuvimui.“
Kiekvienas iš mūsų turi laisvą pasirinkimą ar pasitikėti Kristumi, ar protingomis beždžionėmis. Reikia žinoti tik vieną, kad nei vienas žmogus neturi išminties, ją turi tik Dievas. Jis yra išminties besąlyginis Savininkas, todėl kaip Savininkas, Jis jos atseikėja (paskolina) Savo žmonėms tiek kiek Pats nusprendžia. Nei vienas iš žmonių negali savintis išminties, lyg tai būtų jo asmeninis nuopelnas ar pasiekimas. Tai yra dovana, už kurią žmogus turi būti dėkingas. Taip pat Dievo tiesa yra ta, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti šią dovaną nemokamai ir neužtarnautai. Žmogui suteikta laisva ir nevaržoma teisę pasirinkti savo gyvenime ar pamėgdžioti beždžiones ir mėgautis jų abejotina draugija, ar atmetus kvailystę ateiti pas Kristų. Jis tavęs laukia ir tiktai Jo draugijoje tu būsi žmogumi, žmogumi kuris sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Žmogumi kuris turi Kristaus malonę išmintį ir Jo rūpestį visais tavo reikalais.

Вера вечна

 

Žmogaus neįmanoma išmokyti trijų dalykų: tikėjimo, išminties ir kūrybos

 

   Iš istorijos žinome labai pamokantį pavyzdį. „Titaniko“ laivą statė ir jį vairavo išsilavinę, diplomuoti profesionalai, o Norjaus arką statė neišprusę kaimiečiai, neturėdami jokių brėžinių ir išsilavinimo, pasitikėdami tik Dievo duota malone. Ar pamenate, kuris iš šių laivų pasiekė tikslą?



  Visa pasaulio istorija mus moko, kad tautos, valstybės, taip pat ir kiekvieno paskiro žmogaus galia yra ne turto gausoje, fizinėje (kiekybinėje) galioje, naujausiose technologijose, moksle, sistemose ar struktūrose o... paprastame atsitiktinume. Hitleris buvo tik už poros savaičių nuo atominio ginklo sukūrimo: jis turėjo raketas trūko, tik pačios bombos. Atsitiktinumas, kad jam pritrūko tiek mažai (poros savaičių) ir jis tikrai būtų laimėjęs karą. Turtingiausias ir išmintingiausias pasaulio karalius Saliamonas mokytojo knygoje pasakė: „Aš pastebėjau pasaulyje, kad lenktynes laimi ne greitieji, karus ne drąsieji, duonos turi ne išmintingieji, turtus ne protingieji ir palankumą ne sumanieji. Visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo.“ Senovės graikai savo didžios civilizacijos saulėlydyje suprato, kad žmogus pats iš savęs nieko nesugeba padaryti („Aš žinau, kad aš nieko nežinau“, – Sokratas). O ir kiekvieno iš mūsų gyvenime, turbūt, ne kartą teko susidurti su situacija, kai žmogus dirba, stengiasi, atrodo, įsidėmi visas įmanomas aplinkybes ir faktorius, bet jo darbas nueina perniek, o koks nors visiškai nesistengęs „plevėsa“ tą patį gauna ir padaro be jokių matomų pastangų – tiesiog jam „pasiseka“.



   Iš Lietuvą administruojančių diplomuotų, sertifikuotų ir pripažinimą turinčių specialistų dažnai girdime, kad Lietuviai yra dar neužaugę  iki vakarų civilizacijos, todėl čia neprigyja „pažangiausios“ vakariečių sistemos. Bet jiems verta prisiminti Ezopo pasakėčią apie asilą, kuris, nešdamas krovinį druskos, per upę, netyčia paslydo ir pargriuvo. Druska, buvusi maišuose aptirpo ir jam tapo lengviau nešti. Nudžiugo asilas, todėl kitą kartą nešdamas krovinį jis tyčia ėmė ir suklupo tam, kad krovinys sušlaptų. Bet šį karta jis nešė nebe druskos, o kempinių krovinį, todėl pribrinkusios kempinės apsunko ir nuskandino asilą. „Dresiruotiems“, diplomuotiems specialistams „nedašunta“, kad ne viskas, kas tinka ten, taip pat tinka ir čia. Kas užsienyje buvo druskos maišu ir nukritus į vandenį palengvino krovinį, tas pats Lietuvoje gali būti kempinių maišu, nuskandinsiančiu mus visus.



  Аš noriu atkreipti dėmesį į tai, kad žmogaus neįmanoma išmokyti trijų dalykų: tikėjimo, išminties ir kūrybos. Todėl jei žmonės nori gerovės savo visuomenei, turi pradėti skirti. Pirmiausia, kas yra išsilavinę kvailiai ir antra, ieškoti išmintingų, Dievo apdovanotų kūrėjų, nes tarp šių dviejų žmonių kategorijų tikrai nėra lygybės ženklo. Pirmieji būdami vedliais, išmintingai moka daryti tik vieną darbą – paaiškinti, kodėl jų veiklą lydi nuolatinės nesėkmės, o atrasti antrieji turi potencijos grąžinti pasitikėjimą ateitimi.

Эх ты, темнота...

  Начало 30-х годов. Идёт лауреат Нобелевской премии академик Павлов по Ленинграду. Увидел церковь - останавливается и крестится. Навстречу идёт красноармеец. Видит: седой старичок на купола крестится, - и говорит ему насмешливо: "Эх ты, темнота..."

   В Петербурге был храм во имя Входа Господня во Иерусалим (в народе известный как Знаменская церковь), почетным старостой которого до самой смерти был И.П. Павлов. После его смерти, советская власть храм закрыла, потом снесла, а на его месте построила павильон ленинградского метрополитена (станция «Площадь Восстания»).

  В 20-е годы, в разгар борьбы с "религиозным мракобесием" Иван Петрович Павлов пожертвовал икону Божией Матери «Знамение» в храм Апостолов. Петра и Павла при городской больнице. При закрытии храма икона была спасена от поругания и надолго оказалась в Париже. Русский православный хранитель иконы недавно вернул ее в Россию, и сегодня она снова обрела свое место в возобновленном больничном храме.

Лёгкая дорога в нищету! Или Почему чтобы стать нищим нужно много учиться?

   Чему вас научат в школе? Вас выпустят с прошивкой потребителя, вас будут учить до тех пор, пока вы ни усвоите что жизнь состоит из работы на производстве и потребления материальных благ. Потому что учить вас будут такие же бедные работяги, как и вы в будущем.

  И вот когда вы уже отучились в школе и  уже готовы отдать пол года своей жизни за айфон, родители отправляют вас в ВУЗ. Там вы тратите еще 5 лет своей жизни и заканчиваете его отнюдь не настоящим человеком, а все тем же простым рабочим, только узкоспециализированным и высококвалифицированным. Обычным рабочим для производства благ, и конечно для потребления. После этого вы с удивлением узнаёте, что зарплаты вам хватает только на еду и коммунальные услуги. А на потребление нет. Тогда вы занимаете у будущего в кредит, и начинаете потреблять в долг.

После этого конечно долг нужно отрабатывать, и деваться вам уже некуда. Вы вынуждены отдавать свою жизнь за еду и кредит. Так проходит вся ваша жизнь, и вот наступает момент истины, вы оказываетесь на пенсии. Там вы тоже с удивлением обнаруживаете, что денег на потребление нет, есть только на поддержание жизни. Так проходит вся ваша жизнь. Возможно вы соберете немного денег, чтобы родственники не слишком напрягались после вашей смерти. Похороны тоже дело не из дешевых.

В общем путь в нищету, он самый легкий и простой, для этого не нужно думать особо, а делать так как делают все вокруг. Для понимания того что является самым ценным в вашей жизни, большого ума не нужно. Ваша жизнь конечна и скоротечна, поэтому самое ценное в ней это ваше время. Именно его вы собственно и продаете за копейки, когда идете по пути нищеты.

Теперь что касается богатства, чтобы стать богатым и успешным не нужно учится, нужно тратить время только на эту идею. Учеба вас сильно отодвигает от богатства как по времени, так и по средствам. Если вы успешно профукали 15 лет своей жизни на обучение, тому как стать рабочим, то вам уже практически нельзя помочь. В школе об этом вам не расскажут.

Чтобы стать богатым есть другой путь, вы должны как можно меньше учится, уйти со школы в 9 классе, чтобы начать работать, выкинуть из головы айфон и купить старый кнопочный телефон у знакомого друга. После этого любыми путями собрать первый инвестиционный капитал, то что называется сколотить состояние. И вот уже на основе этого капитала заняться инвестициями. Грамотное обращение с деньгами, то что называют финансовой грамотностью, никаких лишних трат, ограничение во всем и упорный труд, пока вы еще молодой и способны к активной работе.

А дальше все полученные в результате средства нужно снова инвестировать, и так до тех пор пока вам не нужно будет продавать свой труд за еду. После этого уже можно расслабится и начать потреблять, но согласитесь такой путь гораздо более интересный, нежели первый. И он приведет вас к независимости, а первый к нищей старости.

Dėl jūsų piktžodžiauja Dievo vardui pagonys

Apaštalas Petras išdėstė tikro Kristaus mokinio kelią tikėjime:

„Todėl, parodydami visą stropumą, praturtinkite savo tikėjimą dorybe, dorybę - pažinimu, pažinimą - susivaldymu, susivaldymą - ištverme, ištvermę - maldingumu, maldingumą - brolybe, brolybę - meile. Jei šie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime.“ (2 Pt 1,5-8)

Apibendrinant tikėjimo kelio pakopas: 1. Stropumas, 2. dorybė, 3. pažinimas, 4. susivaldymas, 5. ištvermė, 6. maldingumas, 7. brolybė, 8. meilė.

Daugelis „savojo kelio išpažinėjų“ (eretikų) neturint ištvermės, bando mokyti maldingumo ir įdieginėja dorybę. Neturint stropumo, iškarto visiems rodo savo meilę, realiai jos neturėdami ir net nesuprasdami kas tai.

   Biblija moko, kad Jis amžių amžiams viską įtvirtino, nustatė nekintamą tvarką. (Ps 148,6)

   Visi bandymai daryti ne taip kaip Dievo nustatyta, veda į sumaištį, o sumaištyje nėra Dievo valios, nes Jis yra ramybės Dievas.

   Daugelis aklų mokytojų nesuprasdami nei ką sako nei ką tvirtina, nuveda klaidžiakeliais tik įtikėjusius Kristumi žmones ir padaro juos tuščiais veidmainiais. Jei tikėjime nežengiama griežtai nustatytomis pakopomis, tikėjimas iškrypsta.

   Kol nėra stropumo ieškant Kristaus, negali būti dorybės. Be dorybės, net ir didžiausias pažinimas yra netikras (klaidingas). Su klaidingu pažinimu, susivaldymas tampa apsimestinis. Be tikro susivaldymo, ištvermė tėra išorinė. Be ištvermės ir viso to kas eina prieš ištvermę, nėra ir negali būti jokio bendravimo su Dievu (maldingumo). Be maldingumo, nėra tikros brolybės (neužtenka vien tik vadintis broliais). Ir pagaliau, pakopa po pakopos neperėjus viską kas išvardinta, nėra tikros Dievo meilės – agapės. Visi tie meilės žodžiai, kuriais mėtosi daugelis netikrų krikščionių, tėra tuščias garsas nevertas nė sudilusio skatiko.

  Jei Jėzumi Kristumi nutarusio sekti žmogaus tikėjimo kelyje nėra šių, apaštalo Petro išvardintų, aštuonių pakopų, arba jos yra sumaišytos, tuomet visas jo tikėjimas tėra veidmainystė.

   Būtent dėl tokių netikrų krikščionių apaštalas Paulius sakė: Juk parašyta: 'Dėl jūsų piktžodžiauja Dievo vardui pagonys'. (Rom 2,24)

Štai kaip šiuolaikiniai Britai šlovina Jėzų Kristų.

Didžioji Karališkoji Alberto salė, Londonas

"Spindėk Jėzau, spindėk!"

NEI VIENO, kuris ateis pas Jėzų Kristų, Jis ne atstums

Prieš pat mirtį ant Kryžiaus, Žmogaus Sūnus sušuko: Eli, Eli, lema sabachtani?, tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!


Mūsų Viešpats ir Karalius, Jėzus Kristus, mus perspėjo, kad Jis ir Jo Tėvas Dievas, Visagalis Dangaus ir Žemės Sutverėjas, yra VIENA. Jeigu mes matome Jį, mes matome ir Jo Tėvą, jeigu mes tikime Jį, tai mes tikime ir Jo Tėvu, Jeigu mes sekame Juo reiškia mes einame pas Dievą.


Kadangi Dievas negali numirti, Jėzaus Kristaus Dieviškoji esybė, Jo Mylintis Tėvas esantis Jame, trumpam atsitraukė, nuo Savo Viengimio Sūnaus ir leido Jam įvykdyti tai kam Jis ir buvo atėjęs į šį pasaulį. Leido Jam numirti tikra mirtimi už mus, nuklydusius Dievo kūrinius, kuriuos Jis sukūrė su meilę, pagal Savo Atvaizdą ir Panašumą. Dievas matė ir kentė Savo Viengimio Sūnaus begalinį skausmą ir mirtį. Būtent dėl to skausmo ir viengimio Sūnaus mirties, Dievas atleido VISKĄ tiems, kas patikėjo, patiki ir patikės Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Jėzus Kristus savo kančios mirtimi išpirko visas mūsų kaltes, kuriomis mes nusikaltome, nusikalstame ir nusikalsime Dievui Tėvui. Jis už mus iškentėjo tai, kas buvo skirta mums patiems. Tai neįtikėtina dovana ir Dievo malonė, kuri suteikiama ne už nuopelnus, o dykai.


Tie kas patiki Jėzumi Kristumi, nebeteisiami Dievo teismo, nes už juos jau sumokėta Jėzaus Kristaus, Žmogaus Sūnaus KRAUJU. Įtikėję, jie pereina tiesiogiai iš mirties į GYVENIMĄ. Tikrą gyvenimą, pilną Dievo malonės ir rūpesčio. O tie kas atmeta Jėzų Kristų, tie jau pasmerkti dėl savo netikėjimo.


Tėvas prikėlė Savo Sūnų, lygiai taip pat Jis prikels ir mus, Jo Sūnaus sekėjus ir mokinius. Visiems kas patiki Jėzumi Kristumi, Jis suteikia galią tapti Dievo vaikais. Niekada nepamirškite to broliai ir šaukitės savo maldose Jėzaus Kristaus vardo, nes NEI VIENAS kas šauksis Dievo vardo ne bus sugėdintas ir NEI VIENO, kuris ateis pas Jėzų Kristų, Jis ne atstums.