2018 m. gruodžio 10 d., pirmadienis

Paprastumas ir gerovė


   Kiekvienas žmogus siekia kažko geresnio nei jis turi ir tai yra neišvengiama, tai yra užkoduota mūsų visų prigimtyje. Vienintelis Adomas neturėjo tos prigimties. Jis turėjo laisvą valią pasirinkti, ar paprastume gyventi su Dievu rojuje, ar siekti kažko kito t.y. „geresnio“. Adomas laisva valia nutarė, kad jam rojaus ir viešpatavimo visai kūrinijai nepakanka, todėl pasirinko tą, kažką kitą - „geresnį“. Jis pabandė tapti „didesniu“ ir „protingesniu“, lygiu Dievui, žinančiu kas yra gerą ir blogą. Bet, vietoj lygybės Dievui, jis prarado tai ką turėjo ir gavo tik rūpesčius ir mirtį.

   Nuo to laiko visi jo palikuonys siekia tapti kažkuo geresniu, aukštesniu, įtakingesniu, garbingesniu, gražesniu, stipresniu ir t.t. bet vietoj to gauna vien tik rūpesčius ir neišvengiamą mirtį.

   Dėl garbės Kainas užmušė savo brolį Abelį, pavydėdamas jam to, kad Dievas priėmė Abelio auką, o jo nepriėmė. Pašalinęs „konkurentą“, Kainas vietoj garbės būti vieninteliu aukojančiu Dievui, užsidirbo sau klajūno problemas ir mirtį.

   Dėl garbės Jokūbas, įkalbėtas savo mamos Rebėkos, apgavo savo tėvą Izaoką. Ir už tai, iki pasaulio pabaigos, gavo rūpesčius sau ir visiems savo palikuonims. Jokūbo palikuonys Izraelitai, iki šiol privalo nešti tarnystės kitoms tautoms naštą. Jie yra įsprausti į geležinius įstatymo rėmus, todėl nieko patys iš savęs nebegali daryti. Per kančias, nenorom, priešinantis ir verkiant, bet jie privalo perduoti tai ką yra numatęs Dievas (tai geriausiai iliustruoja pranašo Jonos pavyzdys).

   Tik saugant savo valdžią ir įtaką, Izraelio sinodas priėmė sprendimą nužudyti Dievo siųstą Sūnų. Savo garbėtrošką jie teisino tuo, kad tai daroma tautos gerovės vardan. Neva tam, kad neateitų Romėnai ir neužimtų Jeruzalės Šventyklos. Bet vietoj to, po septyniasdešimties metų, Jeruzalės tarnystė Šventykloje ir pati Šventykla (o tuo pačiu ir jų įtaka bei valdžia) buvo visiškai sunaikinti ir iki šiol neatstatyti.

   Dėl tos pačios Adomo prigimties, netgi Jėzaus Kristaus mokiniai, nors ir matė akivaizdžiai savo Mokytojo kelią ir darbus, patys ginčijosi dėl to, kas iš jų yra didžiausias. Keli iš jų netgi prašė Kristaus pasodinti juos savo kairėje ir dešinėje. Bet Kristus nutraukė tuos ginčus ir dar daugiau, Jis pats būdamas Dievas, nuplovė savo mokiniams kojas, tuo parodydamas garbėtroškos bevertiškumą Dievo akyse.

   Mes visada siekiame kažko geresnio nesuvokdami, kad pasiekę vieną pagerinimą, mes pamatome, kad tai ko siekėme neturi jokios naudos, todėl nedelsiant imame siekti kito „geresnio“. Ir taip be galo ir be krašto. Tiems savo siekiams įgyvendinti, mes aukojame šeimas, artimus žmones, sveikatą ir viską ką turime geriausio, o ką gauname? Eilinį niekalą. Patikėkite manimi, jei žmonės, kurie visuomenės akyse atrodo daug pasiekę, pradėtų nuoširdžiai pasakoti savo jausmus, nustebtumėte sužinoję kokias problemas ir rūpesčius jie sau užsidirbo.

   Kristus yra paskutinysis Adomas, kuris irgi turėjo galimybę pasirinkti. Bet Jis skirtingai nei pirmasis Adomas, žengė Dievo nustatytu paprastumo keliu ir nugalėjo mirtį. Kaip per vieno žmogaus Adomo garbėtrošką į pasaulį atėjo mirtis ir visus pavergė, taip per vieno Žmogaus Jėzaus Kristaus paprastumą į pasaulį atėjo gyvenimas, kuris nugalėjo mirtį. Kaip Adomo mirties prakeikimas yra gaunamas žmogui gimstant, jam dar nespėjus padaryti nieko nei gera nei blogą, taip ir Kristaus teisumas ir gyvenimas yra gaunamas gimus naujai, Kristaus gimimu. Nėra tokio žmogaus (kokia baisi jo nuodėmė ne būtų), kuris negalėtų gauti Dievo malonės. Juk Kristus atėjo pas nusidėjėlius, o ne pas teisiuosius. Tereikia priimti aiškų sprendimą savo gyvenime ir sekti Kristumi. Kiekvienas pasirinkęs kelią Kristuje, gauna dovanai naują gyvenimą ir tai ne už nuopelnus ar pastangas, kad niekas nesigirtų. Priimti sprendimą gyventi Kristuje tai ir yra gimimas iš naujo. Tas gimimas būna ne iš kūno ir kraujo, bet iš Šv. Dvasios. Kiekvienas iš mūsų yra unikalus ir vienodai svarbus Dievui. Kiekvieną iš mūsų, Jis myli taip lyg jis būtų vienintelis pasaulyje. Todėl tik tuomet, kai žmogus pasirenka gyventi garbėtroškoje, jo gyvenime nebelieka vietos Dievo malonei ir Rojui.

   Kristus laukia būtent tavęs, nes Dievas atėjo į šį žūvantį pasaulį ne dėl minios, o dėl kiekvieno iš mūsų asmeniškai tam, kad išgelbėti tave iš tuštybės ir pražūties.

   Šaukiu šiandien liudytojais dangų ir žemę, kad leidau tau pasirinkti gyvenimą ar mirtį, palaiminimą ar prakeikimą. (Įst. 30,19). Tavo sprendimas turi būti laisvas ir tikras.

   Kristus stovi prie tavo širdies durų ir beldžia tam, kad tu nusigręžęs nuo garbėtroškos pasirinktum paprastumą ir atsivėręs Jam, gautum tai kas yra tikra vertybė t.y. amžinas gyvenimas, rojus ir Viešpatavimas kartu su Juo, esant Visagalio Dievo šeimoje.


Su broliška meile

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą