Fariziejai išplūdo Jėzaus išgydytą aklą gimusį žmogų: „Tai tu esi jo mokinys, o mes – Mozės mokiniai."
Štai Mozės mokymas:
„Klausykite, dangūs! Aš kalbėsiu, žemė teišgirsta mano žodžius.
|
Mano pamokymai kris kaip lietus, mano žodžiai kaip rasa, kaip lietaus srovės ant žolės ir kaip lašai ant želmenų.
|
Aš skelbsiu Viešpaties vardą; atiduokite mūsų Dievui garbę!
|
Jis yra Uola; tobuli Jo darbai, visi Jo keliai pilni teisybės. Dievas ištikimas, be jokios neteisybės, Jis teisus ir teisingas.
|
Jie sugedo ir nėra Jo vaikai dėl savo išsigimimo, nedora ir iškrypusi karta.
|
Argi taip atsilygini Viešpačiui, kvaila ir neišmintinga tauta?
Argi ne Jis tavo tėvas, kuris tave įsūnijo?
Argi ne Jis padarė ir įtvirtino tave?
|
Atsimink senąsias dienas, apsvarstyk praeitų kartų laikus; klausk savo tėvo, jis tau pasakys, savo senelių – jie tau papasakos.
|
Aukščiausiasis skyrė tautoms kraštus, dalino žmonių vaikams žemes ir nustatė tautoms sienas pagal Izraelio vaikų skaičių.
|
Viešpaties nuosavybė yra Jo tauta, Jokūbas – Jo paveldėjimo dalis.
|
Jis ją rado negyvenamų dykumų platybėje; globojo ir rūpinosi ja, saugojo kaip savo akį.
|
Kaip erelis moko skristi savo jauniklius, pats sklando virš lizdo ištiesęs savo sparnus ir neša juos ant savo sparnų
| taip Viešpats vienas ją vedė; nebuvo su Juo jokio kito dievo. |
|
|
Jis vedė ją žemės aukštumomis, maitino laukų vaisiais, davė medaus iš akmens ir aliejaus iš kietos uolos,
|
sviesto iš karvių, pieno iš avių, taukų iš ėriukų, Bašano avinų ir ožkų; gerų kviečių ir vyno iš vynuogių kraujo.
|
Nutukęs, suriebėjęs, sustorėjęs Ješurūnas paliko Dievą, savo Kūrėją, ir paniekino išgelbėjimo Uolą.
|
Svetimais dievais ir bjaurystėmis jie sukėlė Viešpaties rūstybę.
|
Jie aukojo demonams, ne Dievui, naujiems dievams, kurių jie nepažino, kurie ką tik pasirodė, kurių nebijojo jų tėvai.
|
Uolą, kuri tave pagimdė, tu paniekinai ir užmiršai Dievą, savo Kūrėją.
|
Viešpats tai matė ir bjaurėjosi jais, nes Jį supykdė Jo sūnūs ir dukterys.
|
Jis tarė: ‘Paslėpsiu nuo jų savo veidą ir žiūrėsiu, koks bus jų galas. Tai yra sugedusi karta, neištikimi vaikai.
|
Jie sukėlė mano pavydą tuo, kas nėra dievai, supykdė mane savo tuštybėmis;
Aš sukelsiu jų pavydą tuo, kas nėra tauta, supykdysiu neišmanančia tauta.
|
Mano rūstybės ugnis užsidegė. Ji degins iki pragaro gelmių; ris žemę, jos vaisius ir kalnų pamatus.
|
Aš krausiu ant jų nelaimes ir šaudysiu į juos savo strėlėmis.
|
Jie bus varginami bado ir naikinami drugio bei baisiausio maro.
Siųsiu jiems plėšrius žvėris ir nuodingas gyvates.
|
Lauke juos naikins kardas, o viduje – siaubas, negailėdamas jaunų, senų nė kūdikių.
|
Aš būčiau sunaikinęs juos visiškai, net prisiminimą apie juos išdildęs iš žmonių atminties,
|
bet nedariau to, kad kartais jų priešai nesugalvotų sakyti, jog jie sunaikino juos, o ne Viešpats.
|
Tai neišmintingi žmonės, neturintys supratimo.
|
O, kad jie būtų išmintingi ir suprastų tai, ir numatytų, koks bus jų galas.
|
Kaip vienas galėtų vyti tūkstantį ir du persekioti dešimt tūkstančių, jeigu jų Uola nebūtų atsisakiusi jiems padėti ir Viešpats nebūtų nuo jų pasitraukęs?
|
Mūsų Uola nėra tokia, kaip jų uola, patys mūsų priešai tai liudija.
|
Tikrai jų vynmedis yra iš Sodomos ir Gomoros laukų. Jų vynuogės yra nuodingos ir vynuogių kekės karčios.
|
Jų vynas yra slibinų ir angių nuodai.
|
Visa tai laikoma mano užantspauduotame sandėlyje.
|
Mano atlyginimas ir kerštas, kai jų kojos paslys. Jų pražūties diena arti, greitai juos ištiks tai, kas jiems skirta’.
|
Viešpats teis savo tautą ir pasigailės savo tarnų, kai jų jėgos bus išsekusios.
|
Jis sakys: ‘Kur jų dievai, uola, kuria jie pasitikėjo?
|
Kur tie, kurie valgė jų aukų taukus ir gėrė jų aukų vyną? Tegul jie pakyla ir padeda jums.
|
Supraskite, kad Aš esu vienas ir šalia manęs nėra kito dievo. Aš užmušu ir atgaivinu, sužeidžiu ir gydau; ir niekas neišgelbės iš mano rankos.
|
Aš, pakėlęs ranką į dangų, sakau – Aš esu gyvas per amžius.
|
Aš išgaląsiu savo žibantį kardą ir teisiu. Atkeršysiu savo priešams ir atlyginsiu tiems, kurie manęs nekenčia.
|
Mano strėlės pasigers nuo kraujo, o mano kardas ris mėsą, kraują užmuštųjų ir belaisvių, priešo vadų galvas’.
|
Džiaukitės, tautos, kartu su Jo tauta, nes Jis atkeršys už savo tarnų kraują, kerštu atlygins priešams ir pasigailės savo žemės ir savo žmonių“.
Mokinys nėra viršesnis už mokytoją: kiekvienas mokinys bus gerai išlavintas, jei bus kaip mokytojas.
Mozės mokymą Dievas užbaigė šiais žodžiais:
"Kadangi judu nusikaltote man prie Meribos vandenų Cino dykumoje, Kadeše, ir neparodėte mano šventumo tarp izraelitų, tu matysi žemę, kurią duodu izraelitams, bet neįeisi į ją“
TAI GALIOJA IR MOZĖS MOKINIAMS KURIE NEKLAUSO MOZĖS IR ATMETA MESIJO - JĖZAUS KRISTAUS MOKYMĄ.
P.S.
Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta ir nemylimą – mylima.
|
|
|
