„Aš ir atėjau kviesti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“

    Kristus nereikalingas teisiesiems. Jie patys iš savęs yra geri, švarūs, protingi ir gražūs. Jiems nereikalingas Jėzus Kristus, jiems reikalingas tik jų teisumas, kurio jie laikosi įsikibę ir niekam neleidžia tuo suabejoti. „Neabejok, tu jau esi išgelbėtas, neleisk niekam pasėti abejonės tavo teisumu kurį tu jau gavai tuo momentu, kai PASIŠAUKEI Į SAVO GYVENIMĄ JĖZŲ KRISTŲ“. Jie atmeta Biblijos mokymą, kad Dievas yra tiktai šalia tų, kurių širdis yra sudužusi. Jėzus tokių nekviečia, jie jau yra „teisūs, švarūs ir gražūs“ uoliai vykdantys žmogiškus priesakus ir fantazijas, tai paversdami protingai atrodančiais teologiniais mokymais ir prakeikimo, tuštybės ir garbėtroškos pilnu gyvenimo būdu. Akli aklųjų vedliai, priimantys garbę vienas iš kitų, o apie garbę iš Dievo net nesusimąstydami.

   Jėzus Kristus ieško tik tų kurie jau daugiau niekam nėra tinkami, kurie visų yra atmesti ir paniekinti. Kurie jam sako: „Nesiartink prie manęs Viešpatie, nes aš nusidėjėlis“. Tai apie tokius Jis kalba: „ Daviausi atrandamas tiems, kurie manęs neieškojo, pasirodžiau tiems, kurie apie mane neklausinėjo.“ Įvairūs juodadarbiai (pav. žvejai), kyšininkai gobšuoliai (pav. muitininkai), girtuokliai, kaimiečiai (nemokyti runkeliai), apsirijėliai ir prostitutės. Visų tų, kuriuos teisūs, švarūs labai gerai apmokyti ir apsišvietę niekina, engia ir stengiasi net nebendrauti, nes yra apsikrėtę fariziejišku veidmainystės raugu.

  Šiandien, kaip įprasta su vaikais skaitėme Bibliją ir ją aptarinėjome. Išpuolė tai, kad skaitėme apie nuostabų žmogų, tikrą senovės teisųjį JOBĄ. Labai sunki knyga ir daugelis krikščionių stengiasi ją apeiti arba interpretuoja ją taip, kaip tai darė trys Jobo draugai, kurie atėjo jo „paguosti“ baisioje nelaimėje. Šis nuostabus ir tikrai teisus, Dievą gerbiantis ir visus Jo nuostatus vykdantis žmogus prarado viską, vaikus, turtus ir sveikatą. Sėdėjo sulysęs pelenuose ir molinio ąsočio šuke gramdė nuo savo kūno pūlius, nes nuo galvos iki kojų buvo padengtas pūliuojančiomis opomis. Jobas vietoj paguodos iš savo draugų sulaukė tik įprastų teisuoliškų moralizavimo pamokslų, kol neapsikentęs pareiškė jiems, jog jis ne mažesnis už juos ir visą tai žino, todėl su tokiais žmonėmis (guodėjais) „išmintis tikrai numirs“. Savo aimanoje Jobas sielojosi, jog nėra tarpininko tarp Dievo ir žmogaus (tokiu būdu pranašaudamas apie TARPININKO, tikro Dievo ir tikro žmogaus, Jėzaus Kristaus atėjimą) kuris uždėjęs rankas ant abiejų galėtų išklausyti jo skundą ir įrodymus dėl teisumo. Jobas labai nusivylė, prakeikė dieną kada gimė ir kalbėjo jog nesvarbu ar tu teisus ar ne teisus, vis viena tai nieko nereiškia. Kai diskusija pasiekė aklavietę, Pats Dievas, per jaunuolį, kuris visą pokalbį tylėjo ir klausėsi kaip Jobas ir trys jo draugai vienas kitam priekaištavo ir kalbėjo vėjus, prakalbo ir sustatė viską į savo vietas. Pradžioje ir Jobas ir trys jo draugai, klausė neautoritetingo išsišokėlio vaikino kaip žmogaus ir tik vėliau po jo žodžių apie tai, kad Dievas „negerbia žmogaus, laikančio save išmintingu“, suprato, kad į juos kreipiasi Pats Dievas žmogaus lūpomis. Todėl sukrėstas Jobas, atmetęs savo įsikibimą į žmogiškų priesakų teisumą pasakė: „Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys regi tave; todėl aš gėdinuos visko, ką esu pasakęs, ir ATGAILAUJU dulkėse ir pelenuose“. O štai trys Jobo draugai, netgi išgirdę Pačio Dievo kalbą ir pamatę, jog Jobas nusižemino ir atgailavo, nepasekė Jobo pavyzdžiu ir toliau liko užsikietinę savo klaidingame teisumo suvokime. Todėl VIEŠPATS, pabaigęs kalbėti Jobui, Elifazui Temaniečiui tarė: „Mane apėmė pyktis ant tavęs ir tavo dviejų bičiulių, nes nekalbėjote apie mane teisingai, kaip darė mano tarnas Jobas. Dabar tad pasiimkite septynis jaučius bei septynis avinus, nueikite pas mano tarną Jobą ir atnašaukite už save deginamąją auką. Tegu meldžiasi mano tarnas Jobas už jus, nes atsižvelgsiu į jo maldą, kad nesielgčiau su jumis pagal jūsų kvailystę, kadangi nesakėte tiesos apie mane, kaip mano tarnas Jobas padarė“. Taigi Elifazas Temanietis, Bildadas Šuhietis ir Zofaras Naamatietis nuėjo ir įvykdė, ką VIEŠPATS buvo jiems paliepęs. VIEŠPATS atsižvelgė į Jobo maldą.

Labai stipri Biblijos knyga ir labai aiškus pamokymas mums Tikrojo Gyvojo Dievo garbintojams, jog baisiausia kas su mumis gali atsitikti, tai užsikietinimas savo teisume, išskirtinume ir saugume. Tuomet mes kaip ir trys Jobo draugai, nebegirdime ir nebesuprantame Dievo balso.

p.s. Visada prisiminkime, ką kalbėjo Saliamonas, pats turtingiausias ir išmintingiausias karalius pasaulyje, savo pamokymuose: „Ne būk per daug teisus, nei per daug išmintingas, nepakenk pats sau“. Visada žinok, kad išdidumas ir tariamo saugumo jausmas yra artėjančio žlugimo ženklas.

Su broliška meilę ir rūpesčiu

Esavičius

Atsitiktinai pasirinkta Biblijos eilutė.

 „Bro­liai, Vieš­pa­ties Jė­zaus Kris­taus var­du mal­dau­ju jus, kad vi­si vie­naip su­tar­tu­mė­te ir pas jus ne­bū­tų su­si­skal­dy­mų, kad bū­tu­mė­te vie­nos dva­sios ir vie­nos min­ties. Mat Chlo­jės na­miš­kiai pra­ne­šė man apie jus, ma­no bro­liai, kad tarp jū­sų esa­ma ki­vir­čų. Tu­riu ome­ny­je tai, kad iš jū­sų yra to­kių, ku­rie sa­ko: „Aš esu Pau­liaus“, „aš – Apo­lo“, „aš – Ke­fo“, „o aš – Kris­taus“. Ar­gi Kris­tus pa­da­ly­tas? Ne­jau­gi Pau­lius bu­vo už jus nu­kry­žiuo­tas? Ne­gi var­dan Pau­liaus bu­vo­te pa­krikš­ty­ti?“ (1 Kor 1, 10–13)

  Jėzus Kristus, tik Jis yra mūsų siekiamybė, viltis ir tikėjimo pagrindas. Tik tie kas tiki jog Jėzus Kristus yra tikras Žmogus ir Tikras Dievas, ir išpažįsta tai be baimės savo lūpomis, tik tie yra teisieji ir tiek tie turi AMŽINAJĮ GYVENIMA. 

  Nei Petro, nei Jono, nei jokio kito apaštalo mokiniai nėra viršesni vieni už kitus. O dar svarbiau suvokti, kad Jėzus Kristus neatėjo gelbėti minios, Jis atėjo gelbėti TAVĘS, vieno ir nepakartojamo, tik TU esi Jam svarbiausias. Užsidaryk vienas kambarėlyje, kad niekas nežinotų ir pasimelsk Jėzui Kristui atvirai, savo žodžiais ir be baimės. Žinok, kad Jis išgirs ir atsakyma tu gausi (pajusi) nedelsiant. Nepasitikėk NEI VIENU žmogumi pasaulyje, nes tai prakeikimas. Pasitikėk Jėzumi Kristumi nes tik Jis niekada nenuvils. 

   Tik visa širdimi, visomis jėgomis ir visa siela atsidavęs Jėzaus malonei, tu rasi visaapimančia ramybę ir džiaugsma, būnant vienoje dvasioje ir mintyje su kitais visuotinio Jėzaus Kristaus SURINKIMO broliais ir seserimis, kurie nesulenkė kelių prieš BAALA (pinigų, sajungu ir šokių globėja, vyriausiajį pagonių dieva).

Biblija pasakos?

 "Biblija pasakos", toks dažnas netikinčių žmonių argumentas paniekinant mūsų tikėjima. Kaip viena iš tokių "pasakų" pavydžių, šie nepilno proto žmogeliai nurodo Biblijoje aprašyta žmogų su šešiais pirštais ant rankų ir kojų.

  Būtent todėl jie Biblijoje ir vadinami KVAILIAIS. Štai prašau įrodymas jog tai ne pasakos. JAV gimė vaikutis su pilniais funkcionaliais šešiais pirštais ant rankų ir kojų:

Pasaka apie vaikučius

Сказка ложь, да в ней намек . Добрым молодцам урок.

Saugokime teroristus

  Šiandien vėl išgirdome, kad bandoma buldozerio principu prastumti Juvenalinės Justicijos "vaikogynos įstatymų" paketą Seime. Jei, vis dėl to, pedofilinės kultūros lobistams pavyks tai įgyvendinti, turime pradėti ruoštis saugoti teroristus. Gal ir keistai skamba ši frazė, bet tai savisaugos realybė. Nereikia toli žiūrėti. Lietuvoje mes turėjome savo "teroristą", Drąsių Kedį. Jei ne jo "teroro aktas", tuomet labai greitu metu, mūsų neįkainojamos vertybės (kolūkiečių nomenklatūra), kurias gina ir dangsto sovietų išdresiruoti sarginiai šunys (Lietuvos teisėsauga), Šal(aš)av(ičiųči)ų ir žlobienių rankomis, įstatymo vardu, atiminėtų mūsų vaikus vien tam, kad „neįkainojamos vertybės“ turėtų kur kaišioti savo „šikalais smirdančius sysalus“ (atrodo būtent taip Drąsiaus 4 metų mergytė įvardino, mus valdančių ir teisiančių vertybių, pikantiškus žaidimus).

   Jau seniai visiems normaliems žmonėms aišku, kad visos tos „smurto prieš vaikus stabdymo“ įstatyminės kompanijos yra kuriamos ir eskaluojamos būtent tam, kad pripildyti vaikų globos įstaigas ir "teisingų globėjų" namus (šeimomis juos sunku pavadinti), tapusius „neįkainojamų vertybių“ orgijų tiekėjais. Lietuvos žiniasklaidoje buvo pranešta, kad viena mama niekaip nerado teisybės, kai jos atimtą berniuką išprievartavo vaikų globos namuose.

   Drąsiaus teroro aktas išblaivė daugelį, nebaudžiamumo ir visagalybės rojuje užsimiršusių, „neįkainojamų vertybių“. Patikėkite manimi, ne tik mūsų, bet ir visos Europos „neįkainojamos vertybės“ pasijuto nejaukiai. Aš gyvenu Britanijoje, todėl pradžioje buvo keista, kad nei vienas informacijos šaltinis Didžiojoje Britanijoje nepranešė apie Lietuvoje nugriaudėjusį neeilinį įvykį, nes pedofilijos skandale, buvo sušaudytas apygardos teisėjas. Nors apie tariamus arba realius katalikų kunigų nusižengimus, vietinė ir viso pasaulio žiniasklaida ilgai ir nuobodžiai trūbina dieną ir naktį, krokodilo ašaromis apraudodama išniekintus vaikučius. Bet vėliau tapo aišku, kad salos čiabuvius valdančios „neįkainojamos vertybės“ išmintingai pagalvojo jog nereikia leisti į viešumą „blogų pavyzdžių“ apie tai, kad ir valdantieji yra lygiai tokie pat mirtingi kaip ir visi žmonės. Jie suprato, kad nereikia eilinį kartą priminti, jog įmanomas DAR VIENAS (jei visi kiti išbandyti) teisingumo išpindėjusiems valdantiesiems įgyvendinimo būdas.

Vienas žmogus, kurį aš pažinojau, už tai kad tapo profsąjungos aktyvistu, buvo brutaliai išmestas iš darbo įmonėje kurią kontroliuoja „neįkainojamos vertybės“. Jis aštuonis metus vaikščiojo po teismus ieškodamas teisybės, bet mirtis jį surado greičiau nei jis rado teisingumą Lietuvos teismuose.

Kaip gerai, kad pas mus neteisybės palaužti žmonės miršta tyliai. Kas pasikaria, kas nusiskandina ar susidegina. Mūsų „neįkainojamos vertybės“ gali miegoti ramiai. Tokių Drąsių, drąsioje šalyje, yra vienetai, kurie su savimi į kitą pasaulį pasiimtų dar keletą "neįkainojamų vertybių". Bet štai mums (ne vertybėms), vaikus auginantiems tėvams, miegoti ramiai neišeina. Nes ką tu žinai kokiai „neįkainojamai vertybei“ patiks tavo vaikutis, žmona, namas, verslas ar pan.. O juk jie daro ką tik nori, jie virš teisingumo. Todėl nei vienas iš mūsų nėra apsaugotas nuo to, kad teks tyliai numirti, kai neteisybė tave palauš bevaikščiojant ir ieškant teisybės mūsų teismuose.

Aš asmeniškai jau susidūriau su vienos iš „neįkainojamų vertybių“ šeimynėlės (gyvenančios name priešais Seimą) vaikeliu, kuris nutarė mane teisėtai apiplėšti. Galiu savo patirtimi paliudyti, kad ir ką tu be darytum, kiek tu be mindytum teismų slenksčius tu nieko negali padaryti. Jiems pavaldūs teisėjai, žiūrėdami į tave kiauliškom akelėm numykia „vsio zakonno“. O prokuratūros paskirti tardytojai atviru tekstu sako "geriau sumokėk, nes čia tokie žmonės, kad nieko nelaimėsi".

Kažkada sovietmečiu, buvo pasakojamas toks anekdotas: „Mirties patale senas Armėnas duoda paskutinius nurodymus savo vaikams. Tarp tų nurodymų, kaip vieną iš svarbiausių, jis nurodo jiems ypatingai saugoti Žydus“. Vaikai nesupratę dar kartą perklausia seno tėvo, kodėl jie turi saugoti Žydus. Senis į tai atsake:
- Vaikeliai, saugokite Žydus, nes jeigu išnaikins visus Žydus tuomet pradės naikinti Armėnus.

Tiktai drastiško atpildo baimė stabdo daugelį „neįkainojamų vertybių“ nuo to, kad atvirai nepiktnaudžiauti savo neribota valdžia. Todėl jie, kaip ir vilkas iš žymios Krylovo basnios, bet jau išoriškai savo nusikaltimams privalo suteikti teisėtumo atspalvį.«Ах, я чем виноват?» — «Молчи! устал я слушать,Досуг мне разбирать вины твои, щенок!Ты виноват уж тем, что хочется мне кушать». —Сказал и в тёмный лес Ягнёнка поволок.



p.s. Todėl, kaip tai ne atrodytų paradoksalu, bet valdantiesiems pradėjus priiminėti mūsų vaikus terorizuojančius įstatymus, turime pradėti ruoštis saugoti teroristus, nes tik jų buvimas sąlygos tai, kad Lietuvą valdanti sovietinių kolūkiečių nomenklatūra (ir kairė ir dešinė) pradės bijoti galimų padarinių už savo išsidirbinėjimus.

Esavičius