Birželio 19 dieną, Latvijos pasieniečiai ištraukė iš Ventos upės, Ventspilyje, moterį. Ji su dviem savo vaikais įšoko į upę dėl to, kad dėl skurdo nebegalėjo pragyventi ir niekas jai nepadėjo.
Mama liko gyva, o berniukų (vienas dviejų kitas trijų metukų) išgelbėti nepavyko.
Latviją kaip ir Lietuvą, valdo postkomunistinis darvinistinis "elitas", bei jų mokiniai ir palikuonys. Visiškai neseniai mūsų "konservatoriai" LKP (abraviatūra kaip Lietuvos komunistų partijos), socialdemokratams tyliai pritariant (iš esmės tai viena valdančioji partija dvejais skirtingais pavadinimais), su fizikams būdingu bejausmingumu traiškė besilaukiančias mamas visoje Lietuvoje už neva sukčiavimą gaunant padidintas išmokas vaikui gimus. Žiniasklaida pranešė, kad kelios iš jų, neišlaikiusios gulaginės teisėsaugos persekiojimų, persileido. Iš esmės tokiu būdu valdantieji NUŽUDĖ turėjusius gimti mūsų bendrapiliečius, mūsų bendruomenės narius. Juk privedimas prie savižudybės, netyčinis nužudymas ir nužudymas dėl neatsargumo tai baudžiamajame kodekse numatytos nusikalstamos veikos. Savo laiku jie už tai atsakys, nes tai buvo sąmoninga veika "gelbėjant" biudžetą.
Įdomu ar daug mūsų biudžetas sutaupė šių mamų sveikatos ir jų vaikų gyvybės sąskaita? Paskaičiavus teisėsaugos išlaidas naikinant šiuos "baisius nusikaltimus", greičiausiai ne tik, kad nesutaupė, bet dar ir primokėjo. Nežiūrint į apgailėtiną rezultatą jie ne tik nesiteisina dėl šio nusikaltimo, bet dar ir labai vaizdžiai mums spjovė į veidą savo rinkiminiuose bukletuose:
"DŪSKIT PAVYDOLEI".
Bet tiek to, darvinistinių materialistų, kaip ir jų protėvių - beždžionių (taip jie patys moko savo universitetuose) neišmokysi atjautos ir neišdresiruosi atskirti formos nuo esmės. Jie visada darys tik taip kaip juos išdresiruoja svetimų mums primesta sistema. Ten jie ir gauna bedvasią ir šaltą dresūrą "Vsio zakonno tovarišči". Juk jie elgėsi pagal taisykles ir jei vykdant tas taisykles įstatymų buldozeris pervažiuoja vieną kitą gyvybė, juk tai tik (anot materialistų dainiaus M.Gorkio) tik ŽMOGIŠKA MEDŽIAGA iš kurios jie stato savo "šviesų rytojų".
Tiesiog atleiskime jiems, nes jie nežino ką daro. O ką gi turime daryti mes, tai yra žmonės kurie sukurti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, Jėzaus Kristaus mokiniai? Mes privalome prisiminti ko mus moko Jėzus:
Tu negali mylėti Dievo kurio nematai, jei nemyli brolio kurį matai.
Labai lengva "mylėti" tuos kurie toli. Pervesti kelis litukus per įvairias gerumo akcijas ir panašiai. Bet tikrai yra sunku pamilti tą kuris gyvena šalia. Visų pirmą savo patį artimiausią, žmoną ar vyrą. Juk ši Latvijoje su vaikais nušokusi moteris, buvo neseniai išsiskyrusi. Vyras ją metė su vaikais. Pamilus pačius artimiausius reikia apsižvalgyti kas gyvena ar dirba kaiminystėje, kuriuos tu matai kas dieną, bet nepastebi. Gal ir šiam žmogui, tavo kaimynui ar bendradarbiui gyvybiškai reikia tavo pagalbos (ne materialinės tai blogiausia ką galime pasiūlyti, pinigais mes tik atsiperkame). Toliau tavo giminėms, vaikystės draugams (neseniai vieną savo subankrutavusį vaikystės draugą radau renkant šiukšles iš konteinerio. Ankščiau pasiturintis žmogus dėl savo kaltės tapo „bomžu“. Dabar jis Anglijoje ir gan sėkmingai kabinasi į gyvenimą beveik išsivadavęs iš savo priklausomybės) ir pagaliau kiekvienam žmogui kurį pamatai stokojant ar kenčiant. Prisiminkite gerąjį samarietį.
Nėra blogų žmonių. Yra tik mūsų meilės trūkumas. Meilė artimui, tai ne pataikavimas, ne "tolerancija" jų nuodėmėms ir silpnybėms. Meilė artimui yra tikras noras jam padėti. Negalima mylėti "preskai". Drungna meilė yra fariziejų (formalistų) prerogatyva. Jei tu myli artimą, pamatęs jį girtą miegantį sniego pusnyje, nepradėsi jam pasakoti koks jis blogas, pamokslauti ką jis turi daryti arba tiesiog neįdėsi jam pora litų "pachmielui" į kišenę. Tu griebsi jį už atlapų ir pakratysi, kad bent kiek išsiblaivytų, o jei ir tai nepadės kelis kartus sušersi jam per skruostus. Jei nepadės ir tai, užsimesi jį ant pečių ir nuneši į šiltą vietą, kad išsimiegotų. Kai išsiblaivys tiesiog ateisi pas jį ir pasikalbėsi. Niekada nereikia padėti per prievartą, bet visada reikia padėti jei žmogus jau nebesugeba padėti pats sau.
Pradėkime nuo savęs ir tų kuriuos matome kas dieną, o tada patikėkite pasikeis ir viskas aplink mus. Kad netuščiažodžiauti papasakosiu jums nedidelę savo istoriją, kaip keičiasi aplinka pakeitus save. Su savo kaimynu buvome nesutaikomi priešai. Teismai, skundai ir panašūs dalykai buvo mūsų bendrabūvio kasdienybė. Bet kartą tiesiog pergalėjau save ir nuėjau pas jį pasikalbėti apie mums abiems svarbų dalyką tvarkantis namus ir bendrą teritoriją. Pradžioje išgirdau krūvas priekaištų, bet perlaužęs save neatsakiau į įžeidinėjimus ir pasakiau: "Padarom žmogau taip, paliekam mūsų neišsprendžiamus nesutarimus kitam kartui ir pabandom išspręsti tai kas dabar aktualu." Po ilgo pokalbio radom kompromisą. Taip žingsnis po žingsnio, mes išsprendėme viską dėl ko pykomės, o kitus dalykus tiesiog pamiršome. Nepraėjo nei puse metų, mes buvome puikūs kaimynai. Kai reikėdavo kur nors išvažiuoti, mes vieni pas kitus palikdavome savo vaikus, bendrai sprendėme ką ir kaip turime daryti. Karta su juo nutarėme pastatyti suoliuką prie gatvės, nes nei vieno suoliuko mūsų gatvėje ne buvo. Kai pradėjome šį darbą, aplink gyvenę tuteišiai pradėjo mus kvailinti, jog tą suoliuką naktį pavogs, sulaužys, pijokai padarys savo girtuoklysčių vietą ir tai bergždžias darbas. Bet tas suoliukas stovi tarp medžių jau 7 metus. Neseniai važiavau pro šalį ir mačiau kaip dvi senutės ramiai ilsėjosi. Specialiai sustojau ir pasilabinęs pasikalbėjau, lyg tarp kitko dar paklausiau ar patogu? Bobulytės tuteišiškai pasidžiaugė, kad kokia gera lenkų valdoma Vilniaus savivaldybė, kylant į kalną, pusiaukelėje pastatė suoliuką, dabar visada yra kur pailsėti.
p.s. Apsižvalgykime aplinkui. Tikrai mes nenuskursime, jei kiekvienas iš mūsų pabandys padėti tam, kas stokoja ir prisidėti prie to, kad mūsų bendras gyvenimas būtų patogesnis ir gražesnis. Nelaukite valdžios malonių, tiesiog darykite ir Dievas jums atlygins, nes padėdamas stokojančiam ir darydamas gerus darbus neatlygintinai, tu duodi Dievui į skolą.
Su broliška meile ir rūpesčiu
Esavičius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą