Atsikelk

.



Kai gyveni tarp mulkių ir praščiokų,
Svarbu visuomet prisimint,
Kad purvas limpa labai greitai,
O švarai reikia pastangų.

Pritapt prie gėrio nėra lengva,
Lengviau susitapatint su purvu.

Kai tavo aplikoj vien šnypščiančios gyvatės
Bendraudamas su jom tu vien šnypšti.
Rangaisi su jomis ir dulkes valgai,
Ir iš odos išsineri kaip jos.

Jei tu žmogus tiesiog nustok rangytis,
Ir šliaužioti pilvu taip pat kaip jos.
Ant savo kojų atsistok,
Pažvelk į tuos šliužus iš aukšto,
O jei prišliauš per daug arti ir tau norės įgelti,
Tiesiog kulnu joms galvą sumaitok.

Geriau gyvent vienam, bet būt žmogum.
Nei tapt šliužu vien tam, kad su gyvatėm sugyvent.


.

Pliurzos

.

Druska sūri,
Ugnis kaitri,
O ledas būna šaltas.
Koks tu esi?
Kaip gyveni?
Ar tavo polėkiai
Ne blankūs?
Jei ne sūrus,
Ir ne kartus,
Ne karštas,
Ir ne šaltas.
Kas tu esi?
Susimąstyk,
Gal tu tiesiog galvijas?

Drungnai rašai,
Drungnai mąstai,
Nerišliai atakuoji.
Prisipažink sau pagaliau
Ne gyveni tu,
O tik kaip priedelis befomei miniai
- egzistuoji.

Beveidės pliurzos,
Vertina tave,
Žiūrėdamos per savo,
Pliurziškąją prizmę.
Jom paklūsti,
Ir liurlančios tvarkos,
Drungnom jų gleivėm,
Savo esybę apriboji.

Gleivėtos, drungnos pliurzos
Nekenčia kaitros,
Nei šalčio,
Nei sūrumo,
Nei kartybės.

Neleisk joms vertinti tavęs
Nepasiduok jų valdžiai.
Būk karštas, šaltas ir aštrus,
Te vertina tave tiktai rytojus.

.

Ar verta aukoti tikras vertybes vardan pasaulietinio racionalumo iliuzijos?

Turtingieji ir vargšai

Lenkų chamai

.

Lenkų chamai vis nerimsta,
Vis nauji ragučiai dygsta,
Tai lentelės, tai pasai
Viskas čia jiems negerai.

Kiek jiems nuolaidų darysi,
Geras niekada neliksi.
Tokia pas chamus tvarka,
Dergti tuos, kurie šalia.

Apsileidę, nevalyvi,
Nieko jie aplink nemyli,
Tam, kad visa tai paslėpt,
Reikia visa gerkle rėkt.

Jau purvais visus apdrabstė,
Skundais europas apkarstė.
Pliurpia, rašo, protestuoja,
Už šunis garsiau jie loja.

Ar ne laikas jums sustot?
Smegenim pradėt galvot.
Kur tėvynė ir tiesa?
O kur melas ir tamsa?

Kam naudingas jūsų riksmas?
Kur atves jūs, pykčio plyksmas?
Ar naudinga būt chamais,
Savo šaliai svetimais?

Pagalvokit kas jūs esat,
Ir kam duobę sau jūs kasat?
Ar malonu jaustis „kresu“,
Ir savos gimtinės priešu?

.

Tikras poetas

pradėjęs rašyti,
visuomet paklausk,
kam mintį paskirsi.
ar tam, kas skaitys?
ar tik sau?

jei tam kas skaitys,
nusispjauk ir pamiršk.
nes vien banalybę suregsi.
jei sau, tai tuomet atsakyk,
ar reikia tau mintį įamžint?
dėl ko tu rašai?
ir kam tai skiri?
kodėl tau save tyrinėti?
juk tikrosios eilės,
nepakenčia amato.
jos rašantį tik išnaudoja.
jei leisi joms lietis ,
savim neatskiesdamas,
eilės pasieks tai kam skirtos.
o jei kaip dailidė eiles tu kaposi,
jas dailinsi, brūžinsi, gręši.
jos taps kaip bakužės, kokių pakelėse,
milijonai trunyti paliktos.

Esaam mes

Anuos tumsybės praraja,
Kur anej šveysybe vadina,
Muus pruotus užguožė seniaa,
Ir mumies durnume skondina.

Mes veizam per anuu akis,
Ir anuu pasakuom gyvienam,
Anuu sumyslyta tvarka,
Mes savo vaakus sugadinam.

Nie kon moms truopniaa atspuust,
Nes esam darbaas apsikriuovee.
Ir deebam dein ir nakt dėl tuo,
Kuu moms nuoriet anei nustatie.

Netureem sava mes galvuos,
Anei už mumeis sumyslauja,
Netureem sava mies valdžious,
Anei savus mumeis užkriauna.

Kas tei ANEI ir kas tei MES?
Tegu keikveinas sau atsako.
Nes ANIEMS vergaas busem tuol,
Kuol tuo atsakymuo neraseem.

Nendrės

Tingėti pavargęs,
Kreipiu žvilgsnį tolin,

Kur nendrės linguoja,
Kėrėdamos šokiu.

Akim jas lydėdamas,
Sieloj banguoju,

Ir mintys ramybėn,
Mane nuskandina.

Nuo išorės protą vokai atriboja,
Ant jų tiktai nendrės sau tyliai siūbuoja.

Ir rūkas po truputį nendres apgaubia,
Ir pasakų toliai į sąmonę plaukia.

Tarp nendrių staiga aukso miestas iškyla,
Ir slibinas miestą sparnais apkabina.

O nendrės, ne nendrės, tai pasakų deivės,
Jos šoka, linguoja ir kviečia ateiti.

Mėnulis ir saulė, žvaigždes susirinkę,
Pas deives į puotą jau skuba atvykti.

Dangus tapo juodas, vien miestas tik spindi,
Nes viskas kas šviečia jame susirinkę.

Tamsybė aplinkui, tik miestas linguoja,
Auksinė pašvaistė virš jo raibuliuoja.

Stebiu sužavėtas tą pasakų miestą,
Ir noras man kyla, prie jo prisiliesti.



Pašoku iš krėslo,

Vokai atsimerkia.


Nebėra jau miesto, tik nendrės linguoja,

Vanduo raibuliuoja mažam tvenkinuke,

Prie mano sodybos, atokiam kaimuke

Lėtai

Iš lėto auga medis,

Ir saulė tingiai kyla.

O paukštis po šapelį,

Lėtai lizdeli suka.

Jei nori greit ir visko,
Žinok, kad gausi nieką.
Ir niekas šis, ilgai tau,
Gyvenimą gadins.

Lietuva

Sergu bepročių kliedesiais,
Dirbtinėm šypsenom, seilėtais sakiniais.

Sergu menkystų sukurta tvarka,
Praščiokų kultūra ir jų beskoniais kūriniais.

Sergu iš teisingumo besijuokiančiais teismais,
Nupušusiais rinkėjais ir mirštančiais kaimais.

Sergu veidmainiais prezidentais,
Bejėge vyriausybe, pedofiliniais klanais.

Sergu besočiais daktarais,
Žudikais piniguočiais, prokurorais neveiksniais.

Sergu žaliaisiais, raudonaisiais ir rudais,
Pajacų orgijom prasmirdusiais seimais.

Sergu valdininkijos metastazėm ir votim,
Mankurtiškų draudimų debesim.

Sergu kraujuojančiom žaizdom,
Nuo betvarkės į užsienį pabėgusiom šeimom.

Sergu našlaičių ašarom,
Pijokų smarve ir merdinčių senolių aimanom.


Sergu, vaikeliai, aš beviltiškai sergu,
Mirtis prie mano patalo palinkus,
Nebėr jėgų ir noro nebėra,
Nes aš - savų vaikų išniekinta mama.