Rugsėjo 11, ženklas suklusti.

Mano šeima neturi galimybės pamiršti brolių Amerikiečių 2001 metų rugsėjo 11 tragedijos. Net jei visas pasaulis pamirš šią datą, mums tai padaryti nepavyks, nes būtent 2001 metų rugsėjo 11, pasaulį sukrėtusios tragedijos minutėmis, prasidėjo mano pirmagimio sūnaus Augustino gimimas. Žmona gulėjo gimdymo namuose ir kas keliasdešimt minučių kentė sąrėmių skausmus. Tuo metu su savo senu draugu Raimondu Šilansku, buvome pas ją ligoninėje ir negalėjome patikėti tuo ką rodo per televiziją. Labai gerai pamenu tą dieną, nes vaiko gimimo rūpesčiai, kenčiančios žmonos raminimas, buvo persipynes su nesuprantamu sumišimu. Buvau prie žmonos, kuri tarp sąrėmių prašė papasakoti kokios naujienos, todėl aš kas keliolika minučių prašiau Raimio pasitikslinti pas ką nors, kas gi po galais dedasi Amerikoje.

Rugsėjo vienuoliktą mano žmona taip ir nepagimdė, Augustinas gimė Rugsėjo 12, tokiu būdu simboliškai savo pirmąją gyvenimo diena pradėdamas naują erą pasaulyje.

Biblija mus moko: Jei yra kas, apie ką būtų galima sakyti: 'Žiūrėk, tai nauja!', tai jau buvo senais laikais prieš mus.

Šios tragedijos akivaizdoje prisiminiau 17 amžių. Mūsų bočių palaimingą, sočią ir turtingą ramybę galingiausios Europos valstybės Lietuvos sostinėje Vilniuje. Neribota prabanga, saugumo ir užtikrintumo jausmas. Iš visų pusių aplink Lietuvą buvo politiškai išmintingai sukurti buferiai nuo priešų. Rytuose, iš Lietuvos pabėgusių bajorų ir kunigaikščių palikuonių valdoma Maskvos kunigaikštija, buferis apsaugai nuo mongolų totorių. Vakaruose, Lietuviškų giminių besąlygiškai kontroliuojama buferinė lenkijos karalystė, apsaugai nuo niekšingai sutarčių nesilaikančių Romos imperijos satelitų. Iš visų pusių Lietuvos sienos apsaugotos gerai įtvirtintų pilių ir karinių junginių, Lietuvai priklausantį Juodosios jūros regioną patikimai saugo Didžiojo Vytauto sukurta Lietuvos laisvųjų karių tauta - Kazokai. Ramybė ir saugumas. Bet štai 1655 Liepos 13 dieną, ankščiau buvusios buferinės, vien tik kaip mainoma moneta geopolitikoje su Mongolais laikomos Maskvos kariuomenė užima pirmąjį didelį Lietuvos miestą Minską, o jau po mėnesio, 1655 m. Rugpjūčio 8 dieną, apie 6 valandą ryto, Maskvos kariuomenė pirmą kartą istorijoje įžengė į laisvą ir vieną turtingiausių to meto miestą - Vilnių. Okupacija truko iki 1661 pab. Per ją Vilnius patyrė milžiniškų nuostolių. Anot amžininko, miestas buvo taip smarkiai nuniokotas, kad grįžę pabėgę miestiečiai nebepažino Vilniaus.

Įsivaizduoju koks tai buvo šokas to meto išlepusiems didžiosios valstybės sostinės gyventojams, kuriems juodžiausius darbus dirbti važiavo darbininkai iš visos europos ir azijos (istorijoje yra žinoma, kad Danijos, Prancūzijos, Olandijos amatininkai padirbę Lietuvoje kelis metus, galėdavo gryžti į savo šalis ir nusipirkti ten namus, bei pradėti verslus. Panašiai kaip mes nūdien važinėjame dirbti į vakarus). Po to prasidėjo valstybės nuopolis. Nesparčiai, kelių šimtmečių bėgyje dabar turime realybę kurioje gyvename. Buvusios mūsų buferinės valstybės - lenkija ir maskolija tapo žymiai didesnės nei jų senovės valdovė Lietuva. Tos dirbtinos valstybės, pridresiravo mums visą tuntą mokytai aklų žmogelių, kurie iki šiol autoritetingai (per žiniasklaidą, politiką ir mokymo įstaigas) padeda Lietuviams pamiršti tai, kas jie yra. Didžioji dalis Lietuvių aukštuomenės tapo minkštakūne, inertiška, beveide ir pilka mase, kuri neturi nei garbės, nei idejų, nei vizijos ir be abejo tuose moteravyriuose išnaikintas senolių kovingumas. Kovingus, garbingus ir išmintingus Lietuvius dabar galima rasti nebent emigracijoje arba gūdžiuose kaimuose, jie stengiasi niekur nesikišti, arba tiesiog ramiai nusigerinėja.Šiaip padėtis gan apgailėtina, nes kai tik Lietuvių vaikai patenka į užsieniečių sukurtą ir iki šiol nepakeistą Lietuvos "švietimo" sistemą, iš jų suprogramuojami įvairūs užsienietiškos propagandos ruporai a lia Bumblauskai ir Nikžentaičiai. O tie lietuviai, kuriuos užsieniečių mokymo sistema ir politinė aplinka sulaužo visiškai (pav. Vilniaus krašte) susiburia į įvairias mankurtų rinkimų akcijas ir kaip zombiai kenkia savo pačių tėvynei.

Gryžtam į JAV. Aišku teroristai neužėmė nei Niu Jorko nei Vašingtono, bet šokas galingiausioje pasaulio valstybėje buvo labai didelis. Dabar Amerikoje, kaip ir to meto Lietuvoje, vis dažniau pasigirsta baltarankės pseudointeligencijos siūlymai bendrauti su priešais "diplomatijos" kalba, geriau atsipirkti, nei kovoti. Įvairios mikštakūnės menkystėlės pradeda įtikinėti, kad geriau niekur nesikišti ir nekariauti, tada ir Amerikos niekas nelies. Pamenat, lygiai tokios pačios kalbos buvo ir tarp Lietuvos išinteligentėjusių ir išpliurzėjusių bajorų: "Jeigu mes neturėsime kariuomenės ir niekur nesikišime, tuomet ir mūsų niekas nelies." Po teroro aktų Amerikoje vis aktyviau pradedama tyčiotis iš patriotų, reikalaujant atimti ginklus iš visuomenės. Beveik visuotinai yra niekinami JAV galybę sukūrę ūkininkai ir be abejo tikėjimas Jėzumi Kristumi (neakivaizdžiai, lyg tarp kitko, nes JAV politikoje tai būtų savižudybė). Iš didžiausių tribūnų pradedama įtikinėti, kad reikia suteikti pasaulietinį išsilavinimą kuo didesnei daliai Amerikiečių, pamirštant, kad būtent tai, jog Amerikiečiai buvo mažiausiai pasaulyje zombinami pasaulietiniuose universitetuose, o mokomi bažnyčiose, jie galėjo ramiai ir turtingai gyventi. Įtikinėtojai stengiasi nepastebėti akivaizdžios tiesos, kad dresiruoti pasaulietinių universitetų zombiai, iš viso pasaulio, varžosi konkurencijoje tam, kad dirbti "nemokšoms", bet fanatiškai tikintiems Kristumi, Amerikiečiams. Bet bjauriausias pavojaus signalas yra tai, kad į rugsėjo 11 minėjimą Niu Jorke nebuvo įleisti dvasininkai, o kalbėtojai buvo įpareigoti kalbėti poetinėmis temomis, vengiant religijos ir maldų. Pagarba tiems JAV politikams kurie nekreipė dėmesio į šį absurdišką įpareigojimą ir savo kalboje gausiai naudojosi Biblinėmis frazėmis (poetinės psalmių knygos vaizdiniais, taip lyg formaliai nenusižengdami reikalavimui).

Didžiąją Lietuvą sukūrė krikščionys valdovai, bet ją sunaikino isigalėjęs pagonybės virusas, lygiai taip pat, panašu, jog naujosios pagonybės virusas yra įsimetęs ir į JAV visuomenę. Priminsiu jums žymaus JAV valstybės veikėjo Danieliaus Vebsterio žodžius:

„Jeigu yra kas nors, ką pagarbiai vertinu, tai savo tėvus, kurie nuo jaunystės įskiepijo man meilę Šventajam Raštui. Jeigu mes laikysimės tų principų kurių mus moko Biblija, mūsų valstybės laukia nesibaigianti gerovė. Bet jeigu mes ir mūsų palikuonys paniekinsime šios Knygos autoritetą ir pamokymus, tuomet galima drąsiai teigti, jog mus ištiks staigi katastrofa kuri pavers mūsų šlovę į gilią gėdą.“

Tie žodžiai tinka ir Lietuvai. Net ir šis mažas apgraužtas Lietuvos plotelis gali atsigauti, jeigu mes nuoširdžiai tikėsime Kristumi ir laikysimės Jo autoriteto. Visada prisiminkite tūkstantmečiais nekintamą Biblijos mokymą: "Kas bijo žmonių, pakliūna į spąstus, kas pasitiki Viešpačiu, bus saugus."

Esavičius

Mankurtų rinkimų akcijos smogikai grąsina šiai mergaitei !!!

Rytų Lietuvoje dominuojančių, savo tėvynę ir šaknis pamiršusių mankurtų rinkimų akcijos smogikai atvirai (net per televiziją) grąsina šiai drąsiai savo tėvynę Lietuvą mylinčiai mergaitei. Ar Lietuvos vadovai yra pajėgus apginti ją ir jos šeimą nuo terorizavimo?

Didžioji Lenkija šlovingai laimėjo mūšį Libijoje

2411 metai. Anglija, maža valstybėlė, kuri neseniai atgavo nepriklausomybę nuo Europos sąjungos.

Televizijoje vyksta diskusija "Istorija, mitai ir realybė. Palikite istoriją profesionalams".

Garbūs, neseniai atsikūrusio, Oksfordo universiteto profesoriai, Jon Smitovič, Alfred Bumbel, George Nikžent tyčiojosi iš naujai besireiškiančių pseudoistorikų, kurie drįsta niekinti oficialų Anglijos istorijos mokymą. Šis mokymas yra patvirtintas visapusiškais tyrimais ir profesionalių mokslininkų teorijomis.

- Imkime, kad ir papraščiausią, kelių šimtų metų senumo kovą, kuri yra gerai ištyrinėtą ir aprašyta Ewropeijskos unijos sostinės Varšuvos, Jano Dlugošo universiteto profesūros. Konfliktas Libijoje. Šiame konflikte, Didžioji Lenkija šlovingai nugalėjo Libijos lyderį Muamarą Kadafi", tai įrodytas faktas kurį Anglijos istorijos marginalai bando paneigti. - Pradėjo garbus Oksfordo universiteto istorijos katedros dekanas Alfred Bumbel, - "Šioje kovoje, be abejo dalyvavo ir mūsų giliai atsilikusios Anglijos kariai, bet be lenkų jie nieko negalėtų padaryti. Mes be lenkijos būtume niekas. Juk Ewropejska unija (Europos sąjunga) tai lenkija ir lenkai nešė kultūrą visos tautoms įeinančioms į Didžiosios Lenkijos Ewropejska unija."

- Bet štai marginalai teigia, kad Lenkai šioje kovoje išviso nedalyvavo", - Provokuodamas pokalbiui isiterpia žurnalistikos profesionalas Edmund Jakil. (Didžiausio Angljoje žiniasklaidos koncorciumo Vyr.Redaktoriaus Rim Valatk favoritas).

- Be abejonės kiekybiškai dauguma karių buvo iš atsilikusių Lenkijos kresų, tokių kaip mūsų Anglija. Bet jie kovojo Lenkijos didybės ir vadovavimo paskatinti. Visose daliniuose buvo Didžiosios Lenkijos kariniai patarėjai. Istorijos marginalų kvailumas pasireiškia net tokiuose beprotiškuose, pseudomoksliniuose tvirtinimuose, kad neva lenkai tose kovose tik išvietes valė ir Anglijos karininkams batus šveitė. Visiškai marginalinis, neprofesionalus ir populistinis požiūris į istoriją. Įstorija tai mokslas kurį gali išaiškinti tik profesionalai. Tokios marginalų interpretacijos nėra naujas reiškinys. Kai Didžioji Lenkija, kilniai subūrė po savo vadovavimu Ewropejska Unija, vienoje iš nežymių Lenkijos provincijų, jūs turbūt net nežinote tokio pavadinimo - Litwa, taip pat buvo visokių marginalų, bandžiusių neigti Didžiosios Lenkijos vadovaujantį vaidmenį viduramžių mūšiuose. Jie kaip bepročiai, visų pajuokai tvirtino, kad tai Litwa laimėjo viduramžių mūšius, o lenkai tebuvo jų valstybės raštininkai, tarnai ir karininkų batų valytojai. Jie netgi drįso tvirtinti, kad Ewropeijskos unijos pradininkė - Ržečpospolita, tai tebuvo dviejų valstybių karinė sąjunga, kurioje, neva lenkai beveik nieko nesprendė. Bet juk tai nesamonė ir tos šalies išsilavinęs elitas sugebėjo moksliškai įrodyti, kad Litwa tai ta pati Lenkija, o Lenkija tai Didžioji Ržečpospolita. Po to kai negausius marginalus pavyko izoliuoti (nes tauta išmintingai klausė profesionalų) , nebeliko ir separatistinio reiškinio - Litwamanijos. Šis reiškinys labai panašus šiuo metu Anglijos marginalų judėjimą "Apvalykime Anglijos istoriją nuo melo".

Čia įsiterpė profesorius Jon Smitovič:

- Ir išviso, istoriškai įrodyta, kad Anglų kalba tai išmyslas, lenkijos priešų sukurtas dirbtinis darinys. Yra senieji anglai ir naujieji anglai. Naujieji anglai, kurie kaip bepročiai įsikibę laikosi Anglų kalbos, tai Didžiosios Lenkijos priešų dirbtinai sukurta generacija. Senieji kilmingieji anglai, visi save laikė lenkais. Prieš šimtą metų, Anglų kilmės poetas Jan Smitovič, kurį marginalai užsispyrusiai vadina Jon Smit, puikiai pasakė, - pats tikriausias lenkas tai anglas.

Jam paantrino ir profesorius Nikžent:

- Net kelių šimtų metų senumo vieši užrašai Londone ir kituose mūsų mažytės Angljos miestuose rodo, kad Lenkai čia gyveno ot wiekow. Nešė kultūrą į mužikišką ir atsilikusią Anglijos visuomenę. Kai kurių marginalų teiginiai apie tai, kad lenkai tebuvo darbininkai, 20-to amžiaus pabaigoje atvažiavę dirbti juodus darbus Anglams, neišlaiko jokios kritikos, tai juokinga. Pažiūrėkite į didžiulę, ekonomiškai galingą Lenkija ir į mūsų mažą ir silpną, vos tris milijonus žmonių turinčią Angliją. Tai nesulyginama. Lenkija visada buvo pranašenė. Tai, kad Didžioji Lenkija valdė Anglija mums parodo ir aplink Londoną iki šiol gyvenanti milžiniška lenkų autochtonų populiacija. Senas posakis, kad "Poliak pan, a Britanec cham" parodo, kad lenkai visada buvo aukštesnės kultūros žmonės iš kurių atsilikusi Anglija gavo mokymą, todėl mes turime būti dėkingi Didžiajai Lenkijai ir įteisinti lenkų kalbą kaip antrąją valstybinę kalbą Anglijoje.

- Bet juk istorijos savamoksliai teigia, kad Evropejska unija buvo tiesiog laisvų valstybių sąjunga, o ne Lenkija. Jie sako, kad tai patvirtina ir šios unijos oficialūs dokumentai, kuruose lenkija minima tik tarp kitko, kaip viena iš unijos valstybių. - Bando papilti žibalo į diskusijos ugnį žurnalistikos profesionalas Edmund Jakel.

Tokią kvailystę autoritetingai nukerta profesorius Bumbel (pritariamai linksint kitiems dviems profesionalams):

- Tai tik parodo, kokie marginalai yra atsilikę. Juk visus Anglijos miestus ir pas mus esančias bažnyčias pastatė išmintingos lenkų tautos rankos. Mes tik buvome barbarai, kuriuos iš tamsybės iškėlė lenkijos kultūros nešėjai. Jei ne 20- jo amžiaus unija su kultūringaja Lenkija, Anglija iki šiol būtų barbariška šalis.

Esavičius

Lenkija, kelias iš niekur į nieką

Mūsų senutėje Europoje, pakeliui tarp Lietuvos ir Vokietijos yra visų vairuotojų siaubas – Lenkija. Tai tokia mažoji, nežymiai apeuropietinta Rusija. Jie, kaip ir Rusai kalba Slaviškai, jų beveik vienodos politinės pasaulėžiūros, toks pat požiūris į kaimynines valstybes, nepamatuotas pūtimasis ir kalbos atskyrimas nuo darbų. Yra tik vienintelis išorinis skirtumas tarp šių dviejų valstybių. Lenkus vakariečiai išmokė rašyti ne Kirilica (visų Slavų kalbų pirmapradė rašyba), o Lotyniškais rašmenimis. Tokiu būdu (vien tik išoriškai) lenkai patys save pradėjo įsivaizduoti Vakarų Europos atstovais. Bet įsivaizduoti save esant kažkuom (vakarų civilizacijos dalimi), tai dar ne reikšia būti tuo, kuo save įsivaizduoji. Jonas Grinius (J.Miliušis) yra puikiai pasakęs „Ne įsitikinimai kuria tiesą, o TIESA teisia visus įsitikinimus“. Tai, kad lenkai yra tie patys rusai, akivaizdžiai iliustruoja ir per amžius neišsprendžiamos jų valstybės problemos. Kaip ir didžiojoje Rusijoje, Mažojoje Rusijoje – Lenkijoje jos yra dvi (akivaidžios), tai keliai ir kvailiai.

Ženklai/simboliai mums daug ką pasako.

Visoje Lenkijoje keliai yra siaubingi, bet yra viena maloni išimtis. Pakeliui iš Vokietijos į Lietuvą, driekiasi kelių šimtų kilometrų mokamas kelias iš niekur į nieką, pačiame Lenkijos viduje. Jis prasideda kažkur Lenkijos laukuose ir baigiasi taip pat niekur - laukuose. Pagal lenkų įsivaizdavimą, ši amžių statyba turėtų sujungti Varšuva su Berlynu. Bet kelio statyba (keistai, kaip ir visos statybos pas Rusus) pradėta nei nuo pradžios – Varšuvos, nei nuo pabaigos – Vokietijos pasienio, o kažkur nuo vidurio (Istorinėse Vokiečių žemėse tarp Poznan‘ės ir Lodz‘ės). Važiuojant šiuo keliu susiduri su nemalonia organizacine staigmena, tenka tris kartus mokėti. Nebemokėti kitus du kartus kelio viduje tu nebegali, nes mokėjimo būdelės stovi tokiose vietose, kad išvažiavimų jas apvažiuoti nėra. Taip pat nėra jokių įspėjimų apie tai, kad reikės mokėti ne vien tik įvažiuojant į kelią, bet ir dar du kartus pakeliui. Šis Lietuviškai/Vokiškos kokybės (bet lenkiškos tvarkos) kelias iš niekur į nieką, labai simboliškai sutalpina savyje visą Lenkijos (kaip išoriškai apeuropietintos Rusijos) reiškinio Europoje visumą. Atsiradusi iš nieko, panašu, kad ši valstybė eina į niekur. Paniekinusi savo valdovus Lietuvius ir barbariškai pasivogusi Didžiosios Lietuvos istoriją, lenkija iš paskutiniųjų stengiasi apsaugoti iš melo suregztą savo valstybės didybės mitą. Šį mitą, jau porą šimtmečių lenkai bando įteigti pasauliui (ir savo teritorijoje esantiems asimiliuotiems Lietuviams) kaip neabejotiną istorinę tiesą. Tai daroma sąmoningai, puikiai žinant, kad tik istorija formuoja valstybę. Nėra istorijos nėra valstybės. Būtent šio mito saugojimui yra keliamos nesibaigiančios Lenkijos diplomatijos ir vadovybės isterijos Lietuvos atžvilgiu ir šios isterijos prasidėjo būtent po to, kai Lietuviai pagaliau pastebėjo lenkijos kėslus, ne lenkijos pavaldume esančių Lietuvos teritorijų atžvilgiu (šiuolaikinės Lietuvos). Kai Lietuviai suprato, kad mūsų strateginis „draugas“ žingsnis po žingsnio bando padaryti likusį laisvą Lietuvos gabalėlį „didžiosios“ Lenkijos provincija ir pradėjo stabdyti šią programą, lenkai pasuto. Juk jie tikėjosi be vargo sulenkinkinti mus taip pat kaip ir kitas šiuo metu lenkijoje esančias Lietuvos dalis (Jotvingius, Suvalkus, Prūsus). Ši isterija yra gan desperatiška, nes Lenkai įsivaizdavo, kad protingai viską apgalvojo ir apskaičiavo, mažais žingsneliais įgyvendinant savo pasibaurėtiną planą. Pradžioje lenkų gramatika ir raidynas Lietuvių kalboje, lenkiški pasai ir lenkų kortos Lietuvos gyventojams, virš 100 lenkiškų valstybinių mokyklų ir darželių (kurių finansavimas, o tuo pačiu ir patrauklumas yra žymiai didesnis nei Lietuvių) kurios Lietuvoje 20 metų veda nesibaigiančia zombinimo programą. Ordinais, pigiu pripažinimu ir blizgučiais pamaloninta mužikiška Lietuvos profesūra ir įvairių lygių sovdepinių kolchozų „intelektualai“, nenuilstamai kartojantys, kad lenkija viską daro draugiškai ir „tos kelios raidelės, tai nieko tokio“, „ tai nežymios nuolaidėlės už diiiiiidelį draugiškumą“. Taip pat pakasynų Lietuvai darbą dirba lenkų rankose esantis Lietuvos saugumas (bent jau Laurinkaus laikais), bei užsienio reikalų ministerija (tikiuosi, kad Ažubalis bando taisyti visų tų ministerijoje prisiveisusių –ovič, ėvič, įvestą tvarką), įvairių lygių valstybinė biurokratija (kurią ruošia Lenkų universitetas Vilniuje) susitelkusi mūsų sostinėje ir iš jos sąmoningai naikinačią visą likusią Lietuvą, lenkų valdomos valstybinės įmonės (pav. Lietuvos geležinkeliai) ir beveik užvaldyta Lietuvos teisėsauga su teismais. Jei Lietuviai nesusigriebtų, „žingsnis po žingsnio“ Lietuvos lenkinimo programoje, jau galima buvo „moksliškai pagrįstai“, „intelektualų“ ir profesūros pastangomis pradėti rašyti Didžiosios Lietuvos įstorinių asmenybių vardus ir pavardes pagal Lenkijos gramatinės rašybos taisykles, pristatant juos pasauliui ir Lietuvos visuomenei kaip tikrus lenkus „ot wiekov“. Tuomet liktų tik laiko klausimas, kada totalios propagandos zombiais paversti Lietuviai (kuriems sulenkėjusi aukštuomenė ikalinėtų klaidingą istorijos interpretaciją) vėl pradėtų išdidžiai kalbėti, kad „pats tikriausias lenkas, tai Lietuvis“. Bet ačiū Dievui, mąstančių, matančių ir sugebančių savo mintis aiškiai išdėstyti Lietuvių dėka, tauta praregėjo. Pamatė kokia duobė yra kasama, istorijos vingiuose stebuklingai išlikusiam, mažajam laisvos Lietuvos lopinėliui.

Šiaip visa ta lenkiškos „diplomatijos“ bakchanalija man primena vieną atsitikimą, kurį stebėjau Vilniaus Kalvarijų turguje. Čigonė ištraukė piniginę iš vienos moters rankinės, tai pastebėjęs moters vyras pabandė sulaikyti vagilę. Prasidėjo nežmoniškas klyksmas, vagilė pradėjo rekauti, kaltinti ir spjaudyti į tuos kuriuos bandė apvogti, vėliau pribėgo dar daugiau čigonių kurios pakėlė neįtikėtiną triukšma. Apvogtieji žmonės tik žiobčiojo iš nuostabos, negalėdami įsiterpti į plūdimosi laviną, o aplinkiniai ir policija, per čigonų isteriškus šauksmus, niekaip negalėjo suprasti, kas ką apvogė. Aišku po to viskas paaiškėjo ir manau vagilė gavo tai ko nusipelnė. Tikiuosi ir mūsų valstybėje „už rankos pagauto vagies“ bei jo bendrininkų isteriški šauksmai ir taškymasis seilėmis, neprivers mūsų politikų prarasti blaivią nuovoką ir pasiduoti lenkiškam „draugiškumui“.


p.s. Prisiminkite didžio Lietuvio poeto Adomo Mickevičiaus žodžius „Lietuva tu kaip sveikata, tik tada kai tavęs netenki, supranti kokia tu brangi“. Nepraraskite bent to, kas liko iš Didžiosios mūsų Lietuvos, vien dėl pigios ir apgaulingos lenkiškos „draugystės“. Lietuvos politikai ir intelektualai privalo susitarti ir marginalizuoti visokius užsienio valstybės ekspansinę politiką propaguojančius vykdytojus Lietuvoje. Jiems turi būti sudarytos tokios visuotinio napakantumo sąlygos, kad plėsti savo nusikalstamą veiklą jie nebegalėtų.

Esavičius