Dalia Grybauskaitė tampa tikra valstybės vadove.

Šiandien internete perskaičiau žinutę apie tai, kad Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė lankė kalines.

Tai parodo, kad Evangelijos bendruomeninis mokymas po truputį skinasi kelią Lietuvos politikos smulkmeniškų, materialistinių ir purvinų pjautynių fone.

Jėzus Kristus mokė savo mokinius:

'Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su Juo visi šventi angelai, tada Jis atsisės savo šlovės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir Jis atskirs juos vienus nuo kitų, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis Jis pastatys dešinėje, o ožius - kairėje. Tuomet Karalius tars stovintiems dešinėje: 'Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priėmėte, buvau nuogas, ir mane aprengėte, buvau ligonis, ir mane aplankėte, buvau kalinys, ir atėjote pas mane'.Tada teisieji klaus: 'Viešpatie, kada gi matėme Tave alkaną ir pavalgydinome, ištroškusį ir pagirdėme? Kada gi matėme Tave keliaujantį ir priėmėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme Tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?' Ir atsakys jiems Karalius: 'Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte'. Tada Jis prabils ir į stovinčius kairėje: 'Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri paruošta velniui ir jo angelams! Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriėmėte, nuogas, ir manęs neaprengėte, ligonis ir kalinys, ir manęs neaplankėte'. Tada jie atsakys: 'Viešpatie, kada gi matėme Tave alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir Tau nepatarnavome?' Tada Jis atsakys jiems: 'Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam šitų mažiausiųjų, man nepadarėte'. Ir šitie eis į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą'.
(Evangelija pagal Matą 25,31-46)

Duok Dieve išminties mūsų šalies vadovams eiti Evangeljos nustatytu keliu. Tuomet ir patys vadovai pamatys palaimą savo darbams ir mūsų šalies žmonės pradės klestėti.

Atrodytu, kokia tai nedidelė smulkmena, visuotinos valstybės degradacijos akivaizdoje. Daugelis aiškins jog Dalia tiesiog didina savo reitingus "nereiškmingais žestais", bet visada prisiminkite:

 "Gyvenimas grandinė, o smulkmenos tai grandys. Nekreipsi dėmesio į grandį (smuklmeną) ir subyrės visa grandinė (gyvenimas)" .

  Dėmesio parodymas į bendruomenės užribį nustumtiems žmonėms, duoda jiems signalą, kad ne viskas dar prarasta ir šalis kuri juos nubaudė, jų neatsisakė.

   Jokie ekonominiai šuoliai ir materialinė gausa, niekada neatsvers mokytų materialistų ir humanistų (papraščiau tariant, neopagonių) niekinamos, "elementarios" meilės artimui. Biblja moko, kad žmogui geriau daržovių pietūs, kur yra meilė, negu nupenėtas veršis ten, kur neapykanta." (Pat 15,17)


   Diplomuoti neopagonys, vardan savo įsivaizduojamų tikslų įgyvendinimo aukoja patį nereikšmingiausią dalyką - žmogų. Žmogų, kuris tėra kliuvinys ir įrankis, jų pažeistos vaizduotės sukurtų iliuzijų kūrimui. Bedieviams ne rodiklis, kad Dievas sukūręs viską, atidavė tai žmogaus rankon ir įsakė valdyk ir naudokis. Žmogaus nekenčiantys bedieviai kaip visada apverčia viską atvirkščiai ir totalios propagandos pagalba priverčia žmogų vergauti gamtai. Tiksliau ne gamtai, o Orwelo ūkio "vertesniems galvijams", kurie "saugodami gamtą" (kuri jokios apsaugos ne reikalauja) realybėje valdo gamtai vergaujančius žmones. Tai, kad Dievo sukurta gamta apsisaugo pati, mes galime pamatyti nuvykę į Cernobylio katastrofos vietą. Vos per porą dešimčių metų, žmogaus "genijaus" sukurtas monstras ir jo miestas nuskendo gamtos augimo virsme. O visos tos sensacijos apie radiacijos "mutacijas", tėra pasakos lengvatikiams.

   Kadangi pradėjau apie viena "smulkmena" - Lietuvos kalinčius žmones, išdrįsiu priminti kitą "smulkmeną" - Lietuvos kaimo žmogų, kuris per visus tuos neopagoniškus įsivaizdavimus yra tapęs varnalėšų, tarakonų ir piktžolių įkaitu. Neapsikentę aplinkosaugininkų teroro, Lietuvos žmonės jau dabar imasi drastiškų priemonių. Neseniai žiniasklaida pranešė apie ūkininką, kuris drėbė ekologišką ir šimtmečiais gerovės pagrindus laikomą trašą (karvės šūdą) į jį, eilinį kartą, terorizuoti atvykusias varnalėšų saugotojas (aplinkosaugininkes). Mokyti diplomuoti ir įvairiuose užsieniečių seminaruose išdresiruoti neopagonys, pamiršo senolių išmintį, kad "be šūdo ne bus ir grūdo". Jiems atrodo, kad herbicidai, pesticidai, rondapai, tai daug sveikesnė alternatyva paprastam Lietuviškos karvės ar kiaulės šūdui, todėl negailestingai terorizuoja jį naudojančius ūkininkus.

  Sveikatos ir gerovės simboliu - ŠŪDU, pakrikštytos aplinkosaugininkės nesuprato ūkininko išmintingos pamokos. Todėl dabar darbštus ir doras Lietuvos ūkininkas yra ikištas į kalėjimą, o ekologišku produktu apipiltos aplinkosaugininkės vietoj dėkingumo už pamoką, reikalauja ne tik jo įkalinimo, bet ir milijoninių sąnkcijų jo šeimos ūkiui tam, kad visiškai sužlugdyti šį darbštų Lietuvį.

p.s. Keistas įsižeidimas. Gal būtų geriau jeigu ūkininkas vietoj nekenksmingo šūdo, apipiltų aplinkosaugininkus jų įvedamais rondapais, pesticidais, salietrom ar kitais neopagonių įvestais augalų tręšimo chemikalais? O labiausiai keista ir neramu, kad kiti Lietuvos ūkinikai ir juos atstovaujančios organizacijos, negina to drąsaus žmogaus, išdrįsusio leisti pauostyti tikrą senolių trąšą, vis labiau išnaglėjantiems Lietuvos aplinkosaugininkams. Juk tik tamsiems bedieviams zombiams yra nežinoma, kad įvairūs "saugininkai", tėra naujo pasaulinio valdymo mechanizmo dalis, todėl (sąmoningai arba ne) jie atstovauja, ne žmogaus, o stambių pasaulio žemės ūkio verslo monopolijų interesus.

Esavičius

Malda

  Klaidžiodamas internete netyčia užtikau straipsnį "Maldos praktika" . Jame gan gražiai papasakota kaip verta melstis, bet pamiršta esmė. Malda veiksminga tik tuo atveju jei ji Vardinė. Mes meldžiame Konkretų Asmenį, mes šloviname Konkretų Asmenį. Jei nėra konkretaus asmens, Kam ta malda skirta, tuomet tai tėra tuščias laiko gaišinimas. Nusiraminimas, pozityvinė saviapgaulė tam laikui nuimti įtampą, bet tas nusiraminimas yra kaip narkotikų rūkas, kuris pražūtingas perspektyvoje.
 
   O dabar dėl Vardo kuriuo mes meldžiamės. Galima sugalvoti kokį tik nori vardą, bet ar tai bus tikslinė malda? Jei tikime, kad yra tik Viena, neribota niekuom ir niekame Būtybė - Dievas, Visą ko matomo ir nematomo Kūrėjas ir Savininkas, tai tuomet logiška, kad visi kiti "dievai" ir jų vardai yra netikri, klaidingų žmogaus įsivaizdavimų vaisius. Būtent tam, kad nesimelsti KAŽKAM, neaišku KAM, reikia žinoti kokiu vardu mums Tikras, Gyvas, Matantis, Klausantis ir Besirūpinantis mumis Dievas, leidžia į Save kreiptis. Ar tai kokia nors didelė paslaptis? Ar Dievas toks bailus, kad neatvertų mums Savo Vardo ir tas Vardas ne būtų žinomas visiems? O atvėręs Savo Vardą argi Dievas ne duotų visiems suprantamus ir aiškius nurodymus ką reikia daryti? Ten kur yra slapta, labai sudėtinga, tik rateliui "pašvestųjų" žinoma, ten nėra Dievo. Nes visą ko Kūrėjui nėra jokio tikslo Save slėpti. Todėl ir Vardas kuriuo mes į Jį galime kreiptis yra tik vienas, ir jį žino visose pasaulio kampeliuose, tai Jėzus Kristus. O nurodymai ką daryti, taip pat visomis pasaulio kalbomis, vos ne kiekvieno pasaulio viešbučio kambarių stalčiuose yra padėti viešai, tai Biblija.

Bet Dvasinis aklumas ir pasaulio apžavai neduoda daugeliui matyti to kas akivaizu.

Daugelis sako, kad Alach'o vardas taip pat yra visur žinomas. Keistas žinių trūkumas. Žodis Alach'as tai vertimas iš arabų kalbos kuris reiskia Dievas, bet tai ne vardas, tai apibūdinimas. Musulmonai nežino Dievo vardo, todėl savo maldose kreipiasi tiesiog Dieve. Tas pats kas pavaldinys kreiptusi į savo viršininką sakydamas ne Jonai arba Petrai, o tiesiog Viršininke.  Daugelis sako, kad vardą Buda taip pat žino pasaulyje. Bet Buda tai nėra Dievo vardas, tai vardas žmogaus, kuris jo žodžiais tariant, "gavo nušvitimą".

  Yra tik vienas vardas po Dangumi, kurį mums davė naudoti tam, kad kreiptis į Dievą ir tas vardas Jėzus Kristus. Nes Šiame Žmogaus Sūnuje yra Visa Dievo Tėvo pilnatvė. Ir nėra kito kelio pas Visagalį Dievą, kaip per Jo Sūnų Jėzų Kristų. Yra tik Vienas Dievas ir Tas Dievas mums apsireiškė kaip Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia, bet tai ne trys Dievai, o Vienas ir į Jį mes kreipiamės tik per Dievą Sūnų Jėzų Kristų.

  Todėl jeigu norite veiksmingos ir tikros maldos, visada naudokite Jėzaus Kristaus Vardą, nes tik Juo prisišauksite Tą kuriam ir skirta malda.

Su broliška meilę
Esavicius

Teisėjas Zenonas Birštonas pasielgė garbingai.

Nesistebėkite tokia antrašte. Tie kas žiūri į išorę ir nemato esmės niekada negali padaryti teisingų išvadų. Tik Jėzaus Kristaus mokiniai turi akis tam, kad matyti tai kas nematoma. Visiems tiems kas niekina tikėjimą Jėzumi Kristumi suveikia Biblinis principas „žiūrėdami nemato, klausydami negirdi“.

Tai kodėl gi Teisėjas Zenonas Birštonas pasielgė garbingai? Kusaitės byla, kaip ir Drąsiaus mergaitės tragedijos tyrimo farsas rodo mums, kad mes iki šiol esame okupuoti, nors išoriškai tai vadinama nepriklausomybe. „Nėra beviltiškesnės vergystės, nei vergystė tų kurie manosi esą laisvi nuo pančių“, tai labai tikslus Giotės pastebėjimas. KGB‘istinė ir Sovietinė nomenklatūros (kuri iš principo, savo prigimtimi yra priklausoma nuo užsieniečių) jau visiškai kontroliuoja padėtį Lietuvoje ir veikia negailestingai, šaltai ir griežtai. Iš esmės nei vienas doras Lietuvos teisėjas, prokuroras, politikas ar šiaip padorus valstybės tarnautojas (o tokių yra didžioji dauguma) neturi jokios galimybės elgtis pagal sąžinę. Visi yra pajungti totalios kontrolės/priežiūros sistemai, tapę sraigteliais vykdytojais mechanizmo, kuris valdomas anaiptol ne Lietuvos valstybėje.

Kusaitės byloje mes matome aiškų suinteresuotumą bet kokiomis priemonėmis nuteisti šią suklaidintą Klaipėdos mergaitę ir išlaikyti naudingų sraigtelių/ įrankių (tam tikrų prokurorų) pozicijas. Šiam tikslui pajungta viskas, tame tarpe ir „visiškai kontroliuojami teisėjai“. Nuteisti akivaizdžiai nekaltą žmogų, kurio nekaltumu neabejoja didžioji dauguma piliečių, nėra taip paprasta, net jeigu teisėjas yra labai sugedusios moralės. O atsisakyti vykdyti valią tų, kurie tave laiko ant trumpo pavadėlio, niekaip neįmanoma. Tai gali turėti baisias pasekmes. Visi matėme Drasiaus ir Uso „nelaimingus“ atsitikimus.

Ką daryti sistemos gniaužtuose esančiam teisėjui, kuriame atbunda sąžinė ir jis nenori dalyvauti aukojant apkvailintą mergaitę, jau pradėjusios aižėti, nomenklatūrinės sistemos išgyvenimo vardan? Atsisakyti vykdyti įsakančiųjų valą? Tokie drąsuoliai ilgai netraukia, tam yra aibės įrankių. Juk ne kiekvienas, tuo labiau būdamas garbaus amžiaus, norėtų tapti „kovotoju su sistema“, kuri tokius išsišokėlius negailestingai traiško. O štai per „žioplą, kvailą atsitiktinumą“ būti nušalintam nuo akivaizdžiai nusikalstamo sprendimo priėmimo, tai nebloga išeitis, kuri nors ir sukelia laikinus nepatogumus, bet užtai nepavojinga tolesnėje perspektyvoje. Būnant pensijoje, apie „girtą“ pabendravimą su žurnalistais galima bus prisiminti tik kaip apie juokingą gyvenimo nuotykį.

Mizerinis, 0,53 promilės, alkoholio kiekis teisėjo kraujyje (ir aš neabejoju, kad duomenys teisingi, nes po tokio „fiasko“ nebėra prasmės klastoti tyrimus), akivaizdžiai iššaukiantis elgesys darbo vietoje, šlitinėjant ir krentant, naudojant riebius žodelius filmuojančių žurnalistų akivaizdoje, tai protingas ir efektyvus būdas pasipriešinti sistemai, nepastatant savęs į labai pavojingą „kovotojo su sistema“ padėtį.

Ką mums rodo ši, eilinė, nomenklatūrinės sistemos fiasko? Ogi tai, kad sistema griūna kaip domino eilutė. Bet ar tai gerai mums kaip bendruomenei? Kaip tai ne atrodytų absurdiška, bet subyrėjusi mūsų nomenklatūros vadžia, savo griuvėsiuose palaidos ir mūsų valstybę. Tai mirtinos ligos simptomai ir ši liga nėra materialinė, tai dvasinė liga. Biblija moko, kad tauta kuri ne tarnaus Dievui žus. Pranašas Jona nors ir labai priešindamasis Dievui, bet vis viena buvo priverstas nueiti ir pranašauti savo tautos priešų sostinei – Ninevei, jog dar tys dienos ir Dievas sunaikins miestą su visais ten esančiais nusidėjėliais. Išgirdę pranašavimą, Ninevės karalius ir jo žmonės, nusižemino prieš Dievą, atgailavo ir gręžėsi nuo savo piktų darbų. Todėl Dievas jų pasigailėjo. Biblija mums perteikia pranašo Jonos savijautą matant, kad nekečiamų priešų buvo pasigailėta: „Jonai tai labai nepatiko, ir jis supyko. Jona meldėsi: 'Ak, Viešpatie, argi aš taip nesakiau, kai dar buvau savo krašte? Dėl to aš ir norėjau bėgti į Tarsį, žinodamas, kad esi maloningas Dievas, gailestingas, lėtas pykti, didžiai geras ir susilaikantis nuo bausmės. Todėl, Viešpatie, meldžiu, paimk mano gyvybę, nes man yra geriau mirti negu gyventi'. Viešpats klausė: 'Ar manai, kad teisingai pyksti?' Jona išėjo iš miesto ir atsisėdo rytų pusėje. Jis, pasistatęs ten stoginę, sėdėjo jos pavėsyje ir laukė, kas atsitiks miestui. Viešpats Dievas išaugino augalą, kad jo šešėlis dengtų Jonos galvą ir išvaduotų iš sielvarto. Jona labai džiaugėsi augalu. Bet kitą dieną, aušrai brėkštant, Dievas paruošė kirmėlę, kuri pakando augalą, ir tas nudžiūvo. Saulei patekėjus, Dievas paruošė svilinantį rytų vėją. Saulė spigino Jonos galvą, jis alpo ir geidė sau mirties, sakydamas: 'Geriau man mirti negu gyventi!' Ir Dievas tarė Jonai: 'Ar tu teisingai pyksti dėl augalo?' Jis atsakė: 'Taip, teisingai pykstu, netgi iki mirties'. Tada Viešpats tarė: 'Tau gaila augalo, dėl kurio tu nei vargai, nei jo auginai. Jis per vieną naktį užaugo ir per vieną naktį pražuvo. Argi Aš turėčiau nesigailėti Ninevės, šio didelio miesto, kuriame gyvena daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, kurie nemoka atskirti dešinės nuo kairės, ir, be to, daug gyvulių?.“ (Jon 4,1-11)

Lygiai tas pats būdavo su Izraelio valstybe. Kol Izraelio karaliai nuolankiai klausė Dievo pranašų (Isaijo/Išajo, Eliziejaus/Elišos ir kt.) tol valstybė klestėjo ir buvo nepažeidžiama. Kai tik Karaliai pradėdavo pasitikėti savimi ir jiems pataikaujančiais mokytais teologais, aiškinančiais, kad viskas yra gerai, taika ir ramybė, neverta kreipti dėmesio į puspročių sapaliones, juk pas mus yra įstatymas, tarnavimai, aukos ir sandoros (Jer 3,17; Jer 7,3-7). Valstybė žlugdavo, o jos valdantysis elitas būdavo negailestingai sunaikinamas.

p.s. Matant totalią, mokytai aklą, bedievystę Lietuvoje ir tik išorinį pamaldumą tų kurie sakosi jog yra Krikščionys, labai abejoju dėl visuotinės atgailos ir sekimą Jėzumi Kristumi. Todėl manau, kad katastrofiškas žlugimas jau ne už kalnų.

Esavičius

Lietuvos bajorai kariuomenėje ne tarnauja.

    Kai man sukako devyniolika metų, gavau šaukimą į tuo metu besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Mano draugai, kurių daugelis buvo iš sovietinių nomenklatūrščikų šeimų taip pat gavo šaukimus. Pamenu su keliais iš jų susitikęs Vilniaus senamiesčio kavinėje pasakiau apie šaukimą ir apie tai, kad einu tarnauti. Jiems tai buvo lyg pasityčiojimas, pradėjo aiškinti, kad - „kvailį ką darai, juk tai iš gyvenimo išbraukti metai, per kuriuos galima daug ko pasiekti“. Vienas iš jų mestelėjo iki šiol gają sparnuotą frazę „Lietuvos bajorai kariuomenėje netarnauja“. Į tai ramiai atsakiau „Mulkiai nelaimingi, kalbėdami apie bajorus, net nesusimąstote, kad bajoras tai būtent karinis titulas. Būtent bajorai turėdavo surinkti, apginkluoti ir apmokyti savo valdomus kaimiečius ir ateiti su jais į tarnybą Lietuvos valdovui pakvietus. Netarnaujantis kariuomenėje bajoras, tai arba nevisavertis klipata, arba minkštakūnis, inteligentiškas dvaro pysarius (raštininkas). Lietuvos bajorai netarnauja svetimose kariuomenėse, o niekinti tarnybą savo šalies kariuomenėje visada buvo gėdos ir garbės nebuvimo požymis.

Po aštraus pokalbio taip ir likome kiekvienas prie savo nuomonės. Aš nuėjau ir tarnavau metus. Miegojau bendroje kazarmoje su taip nomenklaturščikų niekinamais runkeliais. Apsitynes su jais supratau kas yra bendras gyvenimas su skirtingais (visais atžvilgiais) žmonėmis. Supratau ką reiškia drausmė, atsakomybė, pagarba vadovybei ir draugiškumas tarpusavyje. Išlindęs iš Vilniaus aplinkos, savo nuostabai sužinojau, kad Lietuvoje gyvenimas vyksta ne tik Vilniuje, Kaune ir Palangoje, bet pasirodo yra ir kitų ne mažiau įdomių miestų ir miestelių. Tik kazarmoje, kurioje nėra vietos veidmainystei, tu gali aiškiai pajusti kas yra bendruomenė. Ir tik su uniforma tu gali suprasti kokie mes esame vienodi, nors kiekvienas įsivaizdinam jog gyvenam skirtingose planetose. Lygiai taip pat tik uniforma ir asmeninis ginklas, parodo kokius skirtingus požiūrius mes turime gyvenime. O štai mano prieteliams taip nepasisekė. Vieni tėvelių pastangomis įsidarbino valstybės valdymo institucijose, arba jas aptarnaujančiuose visokiose kontorose ir dabar gyvena savo pilką beskonį gyvenimėlį, prisisiurbę prie tos valstybės kurią niekino, mokesčių. Aš juos vadinu penktadieniniais, nes jie gyvena tik nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio ryto. Penktadieniais po darbo (dykinėjimo) savaitės, visa mūsų nomenklatūra pasineria į alkocholio rūką, o sekmadienį visi draugiškai dreba krečiami pagirų ir paranojos. Kitiems nepasisekė dar labiau, jie papuolė į kalėjimus.

  Graži tą mūsų valstybės tarnyba. Apsižvalgykite ir pamatysite, kad nomenklaturščikų užauginti inteligentiški pupuliukai valdantys mus, totaliai yra paniekinę privalomą tarnystę Lietuvos kariuomenėje. Neseniai skaičiau, kad iš visų mūsų Seimo ir Vyriausybės narių, tik kelių pagarbos vertų politikų vaikai, atliko pareigą savo valstybei ir bendruomenei. Visos kitos minkštakūnės nomenklatūros atžalos pasirinko „mokslo“ kelią. Keisčiausia, kad nors įstatymas numato jog tik privalomąją tarnybą atlikęs žmogus gali dirbti valstybės tarnautoju, nomenkalalaturščikų atžaloms tai negalioja. Jie puikiai žino, kad tai nusikaltimas prieš bendruomenę, būtent todėl tyliai prastūmė „profesionalios“ kariuomenės koncepciją, atsisakant seniau įtvirtintos nuostatos, kad valstybės tarnyboje gali dirbti tik privalomąją karinę tarnybą atlikęs pilietis. Per 20 nepriklausomybės metų, užaugo nauja nomenklatūros minkštakūnių palikuonių karta, kuri pagal principą "bajorai kariuomenėje ne tarnauja" niekina karinę tarnybą, bet užtat visada pasiryžę „vardan tos“ tarnauti nomenklaturščikais, saugant mus nuo mūsų pačių (visokiais draudimais, ribojimais, licencijavimais ir pan.) ir dalinti(-is) mūsų visų mokesčių pinigus.

Na bet kaip sako Žemaičiai „Y tep kap y“. Tokia realybė. Inteligentiški, diplomuoti, minkštakūniai pupuliukai, drąsiai ridena mūsų valstybę ten, kur nurodo jų iškreipta bendruomeninė savivoka (nežinant kas yra garbė ir valstybės bendrabūvis).

Šiaip dažnai tenka girdėti argumentą, kad išsilavinęs pilietis yra geriau nei kažkoks saldofonas. Bet iš savo asmeninės patirties galiu paliudyti apie tuos „išsilavinusius piliečius“. Kai dar dalyvavau politikoje, su giliu pasibjaurėjimu žiūrėjau į tai, kaip jie tuos išsilavinimus gauna. Aukštų nomenklaturščikų palikuonys (arba šiaip žinantys kaip tinkamai prieiti gudruoliai) tiesiog baliavodavo kartu su tų nomenklaturščikų profesoriais ir atgėrę 3 – 7 metus, gaudavo grąžais Herbiniais anspaudais padabintą kelialapį į tėvukų sušildytas nomenklatūrines vietas. Kuomet reikėdavo bendrai su tais "išsilavinusiais" veikti, darant kokius nors visuomeninius projektus, visada stebėdavausi jų akivaizdžiu ribotumu. Pilni arogancijos, kalbose pilna tuščių sąvokų net neįsivaizduojant kaip tas svetimų minčių pagimdytas ir universitetuose mintinai išmoktas sąvokas, sudėlioti į bendrą loginę grandinę, kurios  pagrindu priimti sprendimus organizuojant visuomenę.

Bet su laiku apsipratau ir pats vos netapau toks pat kaip jie.

p.s. Ačiū Dievui aš laiku sustojau. Todėl nuoširdžiai kviečiu ir kitus kas kapanojasi nomenklaturščikų sukurtos sistemos pelkėje padaryti tą patį. Tos sistemos neįmanoma reformuoti ar paveikti iš vidaus. Tu nejučiomis tampi toks pat kaip ir jie. Visada reikia padaryti ryžtingą sprendimą, nes tikrai maža garbė būti tarp tų, kurie naikina mūsų valstybę, net jei tai materialiai labai apsimoka. Geriau arti žemę ar tremtyje vairuoti „gruzoviką“, nei būti kartu su jais, sąmoningai arba ne, įgyvendinat valstybės naikinimo politiką. Sprendimo pasitraukti pozityvas yra tame, kad šiame purviname istorijos etape, nepaliksi pėdsako, todėl nei tu nei tavo palikuonys nebus tapatinami su tais, kas dėl savo smulkių interesų, pabaigė naikinti tai kas beliko iš kažkada didžios ir garbingos mūsų bendros valstybės – Lietuvos. Kitas svarbus pozityvas, kad nelikus sisteminių vykdytojų, tie kas dabar tampo už viešos politikos lėlių virvučių, privalės išlysti iš uždangos ir parodyti savo tikrus veidus.




(Nuotraukose man 19 metukų)

O čia mano vienintelis, bet labai brangus valstybinis apdovanojimas - "Tėvynės labui". Gavau iš priešgaisrinės apsaugos departamento, už iš gaisro ištrauktą moterį:

Taip, kad dėl savo praeities neturiu ko gėdytis :)

 Na, dabar aš atrodau šiek tiek kitaip:

Šiek tiek sustambėjau :)

Ręk muotinuos kalbą prisemint.

Žemaitiams

Mūsą žiemie y pavojou
Kū mies veiksiam mieli brolią?
Jei mieguosiam savo guoliuos,
Nebeteksęm kū turiejuom.
Deerbam, vargstaam nuosiplukę,
O uždeerbtuo mies nematuom.
Luobsta tei, kas puoperelęs,
Moms puo nuosimi švitrouja.
Šiandei puons ne tas kas vargsta,
Puons kas sied unt mūsą sprandą.
Anei puopierius kilnouja,
Mūsą muokieščius skaičouja.
Parašus leidimams rąituo,
Už kvailelius mumis skaituo.

Ar ilgą mies anuos kęsiam?
Kada junga nusimesiąm?
Kada liuosę atsikviepsiam?
Ir valdyt save pradiesiąm?

Bladis Gurauskis

Kodėl žmonės bėga iš Lietuvos?

    Neseniai žiniasklaida pranešė naujiena, kad už europinius pinigus žmonės Lietuvoje bus mokomi verslumo. Nuostabu, toliau nėra kur. Gal vardan EU pinigų įsisavinimo, jie dar pradės mus mokyti ką su žmonomis mums naktį daryti?

  Tie kas gyveno perestrojkos laikais pamena, kaip tuo metu subujojo smulkūs ir vidutiniai verslai. Be jokių mokymų ir programų, visi kažką gamino, pardavinėjo, siuvinėjo, tekino, pjaustė, statė ir remontavo. Sakydamas visi aš turiu mintyje žmones. Be abejo, prie totalios kontrolės ir atsakomybės už savo veiksmus nebuvimo pripratusi mūsų nomenklatūra buvo šoke ir ačiū Dievui tuomet beveik nieko nedarė, kad sukontroliuoti žmonių verslumą. Tuo metu, sovietiniais įstatymais ir totalitarinės kontrolės struktūromis, žmonių verslumo įsprausti į rėmus nebuvo įmanoma, o naujų struktūrų ir įstatymų, nomenklaturščikai dar nebuvo sugalvoję.

    Verslai bujojo ir augo iki tol kol nomenklatūrščikai atsigavo. „Kilnių tikslų vedini“, „valstybės ir nepasiturinčiųjų labui“, jie pradėjo regzti įstatymų, normų, reglamentų, licencijų, apribojimų ir draudimų tinklą. Be abejo tam, kad visą tą jų makalynę įgyvendinti, pradėjo dygti kaip grybai po lietaus kontroliuojantys, inspekciniai, leidiminiai, atestaciniai, mokomieji ir kitokie labai naudingi nomenklatūros populiacijos augimui organai. Jau šiuo metu Lietuvoje ne tai, kad verslą kokį nors daryti, bet netgi langą savo namuose pasikeisti be didžiaponių leidimo nebegalima. Sovietinė kontrolė, palyginus su Lietuvos kolchozų nomenklatūros valstybės valdymu, tėra vaikų žaisliukas. Keisčiausia, kad net sovietmečiu nuosavo namo statybai nereikėdavo tiek popierizmo ir laiko leidimams gauti, kiek jų reikia dabar.

   Ar niekada neuždavėte sau klausimo, kodėl Lietuviškos prekės tokios brangios ir mūsų gamybinis verslas nesugeba konkuruoti netgi su kažkokios Lenkijos gamyba? Labai paprasta, valstybinėse institucijose parazituojantys įvairūs tikrintojai, reglamentuotojai, licencijuotojai ir jų valią vykdantys žemiausios pakopos nomenklaturščikai seniūnijose, yra sukūrę tokią sistemą (tiksliau betvarkę) Lietuvoje, kad čia nieko nei gaminti nei organizuoti neapsimoka. Tiesiog nesugebėsi šerti visų tų valstybinių parazitų, pradedant žemiausio lygio seniūnijos nomenkaltūra ir baigiant ministerijų klerikais, bei jų įteigtų UAB'ų ir viešųjų įstaigų, kuriuose tu privalai užsakyti jų paskirtas ir įstatymais įtvirtintas paslaugas.

   Papasakosiu savo neseną patyrimą, pabandžius atidaryti nedidelį versliuką kaime. Nusipirkau sodybą poilsiui. Kaip visada mažo kaimelio žmonės atėjo susipažinti. Nuostabūs puikūs žmonės. Pradėjome bendrauti. Senutė gyvenanti priešais mane, kepa namie tiesiog neįtikėtinai skanią duoną. Ji man iškarto atnešė kepaliuką susipažinimo proga. Su žmona paragavom ir buvom sužavėti, klausiu jos kodėl jai nepradėjus kepti tą duoną pardavimui. Išsigando senutė, ką tu vaikeli, neduok Dieve seniūnas sužinos, negyvai užvaikys su visais tais „higijienais“, ir kit. popierizmais. Jau dabar visiems prievarta yra pastatytos nereikalingos šiukšliadėžės ir turim mokėti ne už ką. Be to, važinėja visur ir žiūri, kad niekas savo kieme šiukšlių nedegintų baisias baudas skiria.

  Po to kita kaimynė, sena močiutė, paprašė nuvežti iki miestelio apsipirkti, nes kaime nėra parduotuvės, o "avtolavkės" (po kaimus važinėjančios mašinos su maisto prekėmis) atveža visokį mėšlą didelėmis kainomis. Paklausiau kodėl nėra parduotuvės, juk gan didelis kaimelis? Pasirodo visi bankrutavo. Vieną higienistai sudraskė, kitą mokesčiai, trečia dar kažkokie nomenklatūrininkai davedė. Na, sako, yra dar vienas entuziastas, jau tris metus negali atidaryti parduotuvėlės, nes nomenklaturščikai vis nepriima jo patalpų, tai priešgaisrinė neatitinka, tai dar kokių popierių nesurenka, neįvykdo žmogelis visokių jų prisigalvotų normų ir reglamentų.

   Pamasčiau, koks skirtumas pabandysiu aš. Turiu iš senų laikų prekybos paviljoną, atvešiu ir atidarysiu mažą parduotuvėlę fasuotom prekėm. Atvežiau paviljoną, kaime radau dvi pardavėjas, susipirkau įrangą ir jau buvau nutaręs, kad atidarinėsiu taip kaip tai daroma Londone, pradžioje atidarai, o vėliau susitvarkai visus popierius. Bet vėliau nutariau pasivažinėti po tas nomenklaturščikų „šaraškinas“ kontoras, kurios duoda savo didžiaponiškus leidimus žmogaus verslui. Buvau šokiruotas. Visi sėdi didžiausiuose rūmuose, pas visus pilna sekretorių, pavaduotojų, padėjėjų, buchalterių ir t.t. Dar pagalvojau, kiek reikia mokesčių surinkti, kad visą tą šaršalyną išlaikyti? Visi nomenklaturščikai tuoj pat šypsodamiesi užtikrina, kad mes už verslą! Vyriausybė mus įpareigoja liberaliau žiūrėti į tuos kas pradeda ir pan.. O po gražių žodžių pradėjo vardinti ko reikia tam, kad pradėti darbą. Vėl gi su šypsena, pradėjo siuntinėti nuo vieno prie kito, nuo seniūno, pas higienistus, nuo higienistų pas architektus, tie pas aplinkosaugininkus ir t.t. Užmušęs visiems tuštiems pokalbiams savaitę ir paskaičiavęs kiek man dar reikia pinigų tam, kad sutvarkyti jų idiotiškus reikalavimus (apie dvidešimt tūkst. litų) pasakiau sau, - ką aš durnas visą šitą parazitinę šutvę maitinti? Pardaviau visą įrangą ir daugiau net negalvojau apie jokį verslą Lietuvoje. Tiesa, vienas apsukrus to kaimo žmogelis pasiūlė pagalbą. Sakė, kad už nedidelę sumą pakalbės su savo giminaičiu savivaldybėje ir visi leidimai bus tuoj pat, be jokių didelių investicijų išduoti. Atsisakiau. Rizikuoti savo pinigais, pradėti dirbti pačiam, duoti darbo kitiems, mokėti valstybei mokesčius ir dar už visą tai mokėti kyši? Na žinote, kažkas toje mūsų šalyje visai iškreiptai mato visuomenės prioritetus ir gerovės siekimą. Žmogus kuris dirba ir rizikuoja savo ir savo šeimos gerove yra niekinamas, o ne už nieką neatsakingas, jokios pridėtinės vertės nesukuriantis, nomenklaturščikas, yra gerbiamas ir saugomas kaip nacionalinė vertybė (neįtikėtinas garantijas suteikiančiu valstybės tarnybos įstatymu). Būtent dėl visų šitų parazitų seniūnijose, savivaldybėse ir įvairiose kontorose bėga žmonės iš Lietuvos kaip nuo maro.

   Jie kišasi visur kur tik galima ir negalima, visur lenda su savo mokytais įsivaizdavimais, čia kaip vėžys naikinantis mūsų šalį. Skirtingai nei verslą darantis žmogus, nomenklaturščikai turi beveik neribotus įgaliojimus ir jokios atsakomybės už priimtus arba nepriimtus sprendimus. Jų darbo vertinime, rezultato nebuvimas, tai taip pat rezultatas.

   Papasakosiu dar apie vieną verslą kurį turėjau prieš penkis metus. Nusipirkau iš pažystamo statybinį UAB. Tiesa pasakius vien tik šio UAB‘o dokumentus. Investavau pinigus į įrankius, techniką, radau užsakovus, pasirašiau sutartis, organizavau darbus ir po dviejų mėnesių darbo, man mokesčių inspekcija areštuoja sąskaitą. Viskas dega, turiu apmokėti už statomo namo pamatų blokus ir medžiagas (kadangi tik pradėjau darbą, dar neturėjau mokėjimų atidėjimų), o čia visos lėšos užšaldytos. Lekiu į mokesčių inspekciją. Ten moterėlės ir vyrukai palaimingais veidais gerią kavą. Lakstau nuo vieno prie kito, visi siuntinėja kas pas ką. Pagaliau surandu reikiamą nomenklaturščiką, tas ramiu veidu atsako, kad pradėtas tyrimas dėl galimo PVM grobstymo. Mane ištinka lengvas šokas, kadangi tai pirmas mano užsakymas. Pradedame aiškintis, pasirodo ne grobstymas, o kadangi iki man nuperkant tą UAB‘a, tris mėnesius nebuvo pateiktos PVM deklaracijos, jiems kilo įtarimai. Išsiuntė laišką senu registracijos adresu, kadangi niekas neatsakė, išbraukė iš PVM mokėtojų sąrašų ir pagal kažkokią jų klaidingą informaciją jie man nurašė 17 000 Lt. Viską išsiaiškinus, nomenklaturščikas pripažino savo klaidą, bet pasakė, kad pinigų grąžinti negali. Tie pinigai bus įrašyti į mokesčių permoką. Nepatikėjau savo ausimis. Jie padarė klaidą, o aš kenčiu, nes mano pinigai lieka užšaldyti jų sąskaitoje. Aš paskambinau į centrinę mokesčių inspekcijos būstinę ir pareikalavau susitikti su viršininku. Viršininkas buvo labai užimtas, todėl susitikau su jo pavaduotoja. Išdėsčiau jai visą padėti. Ji paklausė, o kiek pinigų ten užšaldyta? Atsakiau, kad 17 000 Lt. Jos posakis mane šokiravo, - „Tik tiek? Viešpatėliau ir tokį skandalą sukėlėt? Kas jums tos ašaros?“

   Štai tokie pas mus nomenklaturščikai, jiems tai tik ašaros. Įsiutau ir išsakiau viską ką aš galvoju apie tokį darbą. Ji labai ramiai išklausė ir taip pat ramiai atsakė, - „Jaunuoli, nereikia pyktis su mokesčių inspekcija“. Ji buvo teisi, pinigų man taip ir negrąžino, bet po poros mėnesių padarė pilną įmonės patikrinimą. Visus iki vieno dokumentus įpareigojo atvežti į mokesčių inspekciją ir palikti. Po savaitės tikrinimo, man paskambino, kad atvažiuočiau. Atvykau. Mokesčių inspektorė (palaimingai gerdama kavą) mestelėjo, - „Žinote Vladimirai, kažkas pas jus negerai įmonėje.“ Paklausiau,- „tai pasakykite kas?“. Taip pat palaimingai siurbčiodama kavą, nomenklaturščikė mestelėjo, - „per daug gerai sutvarkyti popieriai, taip ne būna, turbūt kažką slepiate“. Čia aš vėl neišlaikiau ir išsakiau, kad būtent dėl tokių kaip ji dykaduonių ir jų prikurtų mankurtiškų taisyklių, nuostatų, reglamentų ir reikalavimų, aš privalau įmonės administracijoje laikyti tris žmones, mokėti jiems algą tik už tai, kad jie tvarkytų visus tuos idiotiškus popiergalius. Išsakiau trenkiau durimis ir išėjau. Po to dar buvo krūvos Darbo inspektorių, įvairių priežiūros nomenklaturščikų, visi taip užkniso, kad atsikračiau verslo ir išvažiavau į Londoną dirbti vairuotoju.

   Žmonės bėga iš čia nes padoriai dirbti Lietuvoje neįmanoma, todėl ir lieka tik tie kas nebegali niekur važiuoti (pensininkai ir invalidai), tie kas įpratęs gyventi kitų sąskaita (įvairūs ubagai, kuriuos dabar išdidžiai vadina socialiai remtinais), tie kurie turi "stogą" valdančioje nomenklatūroje ir iš ten gauna užsakymus savo verslui ir be abejo viską Lietuvoje karūnuoja neįkainojama Lietuvos vertybė – nomenklatūra.

   Jie dabar viską kontroliuoja, visur kišasi su savo mokymais, viskam suteikinėja leidimus, bet už nieką ne atsako.

   O geriausiai viską Lietuvos neoponų padangėje vainikuoja saugomų teritorijų nomenklatūros šėrykla. Beveik trečdalis Lietuvos teritorijos tapo jų totalios baudžiavinės santvarkos įkaitais. Šių nomenklaturščikų kompanijos sukurtas saugomų teritorijų įstatymas, tai nepridengta šizofrenija popieriuje. Jis sukurtas taip, kad saugomų teritorijų nomenklaturščikas yra ponas ir dievas, o ten gyvenantys žmonės bebalsiai žemės kirminai. 

Viena pensininkė pasakojo, - „Atgavau savo tėvų žemę 75a. saugomoje teritorijoje, ne viską kas priklausė ir žinote ką, ten nuvažiuoju tik kaip į tėvų kapus, tik žvakutę uždegti, nes brangus ten gyvenusių tėvų atminimas. Kadangi ten jokių pamatų nėra, statyti nieko negaliu, laužo kurti negaliu, mašinos savo pasistatyti negaliu, netgi jokio vagonėlio, kad ir tvarkingo šiuolaikinio negaliu ten irengti. Baškyčių ir Stančikienių kompanijos išmastyti atstumai neleidžia. Beje kažkoks iš jų draugelių už 300 m nuo mano žemės, pasistatė vos ne pilį apsitvėrė tvorą ir jam viskas galima, visus leidimus gavo, nes jie lygesni už mus, o ką aš tik pensininkė, tai ką iš manęs paims. Kai atgavau tą žemę tai buvo tikras šabakštynas, šiukšlių krūvos ir erkynas, dabar sutvarkiau tą teritoriją, nupjaunu kiekvienais metais žolę, tai jau atsiranda kam atvykti vėl primėtyti butelių, prišiukšlinti, nes vietą patapo labai graži, tik va apsaugoti jo negaliu, nes man ji lyg ir priklauso, bet realiai naudojasi kas tik nori. Dar siaubingesnis vaizdas, kai privažiuoji saugomose teritorijose etnografinį kaimą ir ten trobelės susmigusios į žemę, tiesiog griuvenos ir lentelė, kad saugomas paminklas ir nieko neleidžiama tvarkyti, nes "SAUGOMA" ir dar atveža turistus iš Prancūzijos atvykusius pasižiūrėti mūsų "etnografinio kaimo". Tai žinote mano dukra moka puikiai kalbėti daug kalbų, tai kai pakalba su atvežtais turistais, "LIETUVOS STEBŪKLO" pasižiūrėti, tai tie stebisi kaip mes skurdžiai čia gyvename tokiose lūšnelėse ir pradeda dalinti išmaldą kaimo varguoliams. Klausinėja , kam juos 4val. ryto kėlė pasižiūrėti šių griuvenų . ŠTAI JUMS STANCIKIENĖS IR BAŠKYTĖS įstatymai ką padarė. Kai žmogus nuo žagrės pakyla į tokias aukštumas, tai jiems atrodo, kad tik jų nuomonė teisinga ir taip turi būti kaip jie savo fantazijose sumąsto.“ - Išmintinga pagyvenusi moteris, pasakė beveik visą esmę apie tas saugomas teritorijas.

   Nežiūrint į tai, kad Vagnorius savo laiku, dėl savo aklumo ar patarėjų kvailumo, įsuko "žiaurias akcijas", tuo pradėjęs naikinti bet kokį verslumą Lietuvoje, per šiuos seimo rinkimus aš balsavau už konservatorius.

   Tikėjausi, kad žmonės jau suprato, kad nomenklatūra naikinanti Lietuvą tuos pačius konservatorius visada išstato kaip atpirkimo ožius. Bet atėję konservatoriai vietoj to, kad pradėti riboti nomenklatūros galias ir populiaciją, pradėjo intensyviai naikinti verslą ir skolintis tam, kad tą pačią nomenklatūrą išlaikyti. Va tokios tokelės toje mūsų Lietuvėlėje.

   Man tik įdomus tų mūsų valstybės vyrų aklumas vaikantis visokius stambius investuotojus ir naikinant mažus versliukus. Juk jie turėtų puikiai žinoti, kad didžiųjų vakarų šalių ekonomikos laikosi ne ant verslo banginių ir ryklių (monopolijų) o būtent ant smulkaus versliuko. JAV, Britanijoje, Prancūzijoje ir kitose vakarų šalyse, beveik 70 proc. BVP sukuria smulkus ir vidutinis verslas.

   Žvelgiant į tai kas daroma konservuojant ir stiprinant nomenklatūros galias, galima beveik neabejotinai prognozuoti, kad greičiausiai taip ir nusibaigs mūsų šalelė nomenklatūros parazitų sugraužta.

   Čia įdėjau seną Rusų animacinį filmą apie zuikį nomenklaturščiką. Jis kaip niekad tinka mūsų šiuolaikinės nomenklatūros veiklai parodyti. Be je, visiems mums būtų gerai, kad su mūsų nomenklatūrščikais nutiktu tas pats kas su zuikiu, filmuko gale.

P.s. Filmuke zuikis nomenklaturščikas tik patarinėjo, o mūsiškiai (realūs nomenklaturščikai) represinio aparato pagalba, dar ir priverčia visus gyventi pagal savo "vertingus patarimus".

Savižudybė

  Šiandien išgirdome liūdną naujieną. Nusižudė daugelio TV laidų vedėjas Aurimas Dautartas, jaunas ir iš pažiūros sėkmingą gyvenimą gyvenęs žmogus. Gaila jo ir jo artimųjų, bet tokia nūdienos bedievių dominuojamo pasaulio sėkmės kaina.

Kuo daugiau bedievių tuo daugiau savižudybių. Tai aksioma. Jie neturi prasmės gyventi, nes viskas ko jie sieka, tai žmogaus godumo ir garbėtroškos sukurta bevertė tuštybe. Kai bedievis titaniškomis pastangomis, paaukojęs viską kas įmanoma, pasiekia savo isivaizduojamos tuštybės idealą ir pamato, kad jis bevertis, gyvenimas netenka prasmės. Tas pats nutinka, kai bedievis niekaip nesugeba pasiekti savo tuštybės idealo, tada jam tap pat gyvenimas tampa našta. Vienintelė išeitis, kurią bedievui kužda jo pažeista sąmonė yra mirtis, kaip problemos sprendimas.

Jėzumi Kristumi tikintis žmogus niekada nesižudys, nes mūsų tikslas Danguje, mes čia tik svečiai ir visi pasaulio vertybių brukami tikslai, pastangos ir siekiamybės mums sukelia tik šypseną ir gailestį, matant bergždžią aplinkinių erzelį kankinant save, savo artimus ir savo aplinkinius.

Gaila žmogaus, bet tai taip pat yra ir mūsų šiuolaikinio, žmogiškais priesakais apaugusio, ataušusio krikščioniško mokymo kaltė. Mes krikščionys, paskendę ramybės ir Dievo duodamos gausos konforte, leidžiame šiai tuštybės propagandai dominuoti ir atrodyti žmonių akyse protingu pasirinkimu. Būtent todėl daugelis jaunų žmonių pasirenka šiuos pasaulietinius niekalus, o ne gyvybės ir sėkmės paženklintą Jėzaus Kristaus kelią.

Būtent apie tokį ataušusį bažnyčios mokymą kalbama Apokalipsės (Apreiškimo) knygoje:

'Laodikėjos bažnyčios angelui rašyk: 'Tai skelbia Amen, ištikimasis ir tikrasis Liudytojas, Dievo kūrinijos pradžia. Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu gi sakai: 'Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia', - o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas. Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum. Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk! Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi. (Apr 3,14-20)

Tikras Jėzaus Kristaus mokinys visada privalo prisiminti ką Dievas sakė pranašui Ezekieliui:

'Žmogaus sūnau, Aš paskyriau tave sargybiniu Izraelio namams. Ką išgirsi iš manęs, pranešk jiems mano vardu. Jei Aš sakysiu nedorėliui: 'Tu mirsi', bet tu neįspėsi jo ir nepamokysi, kad jis paliktų savo nedorą kelią ir išliktų gyvas, nedorėlis mirs dėl savo nusikaltimų, bet jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankų. Jei tu įspėsi nedorėlį, bet jis neatsivers nuo savo nedorybių ir nepakeis savo kelių, jis mirs dėl savo nusikaltimų, bet tu išgelbėsi savo sielą. Jei teisusis, nusigręžęs nuo teisumo, darys pikta, Aš padėsiu jam kelyje suklupimo akmenį, ir jis mirs. Jei nebūsi įspėjęs jo, jis mirs dėl savo nuodėmės ir jo teisių darbų nebus atsiminta, bet jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankų. Jei tu įspėsi teisųjį, kad jis nenusikalstų, ir jis nenusikals, jis išliks gyvas, nes paklausė įspėjimo, ir tu išgelbėsi savo sielą'.(Ez 3,17-21)

p.s. Visada prisiminkite, kad Biblija nedviprasmiškai moko, kad Dievo reikia klausyti labiau negu žmogaus. Net jeigu ataušusį ,susitaikelišką, pragmatišką ir tolerantišką mokymą jums dėsto labai išsilavinę ir dideles pareigas užimantys teologijos ir bažnytinės herarchijos autoritetai.

Esavičius

Su žemės diena !!! arba "Valio !!! Ožiukai įsisteigė savo partiją !!!"

  Šiandien "žemės diena". Koks gražus žodžių junginys, sukurtas atsižvelgiant į normalių žmonių norą gyventi švariai ir tvarkingai. Būtent todėl protingi žmonės žino kaip tą jausmą panaudoti savo tikslams. Gražūs šūkiai - "Mes išgelbėsime pasaulį", "aplinkosauga mūsų viltis". Čia tik kvaili krikščionys įsitikinę, kad yra tik vienas pasaulio gelbėtojas - Jėzus Kristus, o nuo Jo atsitraukusi, įvairiuose universitetuose mokyta žmonija, pastoviai ieško gelbėtojų savo tarpe. Būtent jausdami tas bedievių žmonių samonės tendencijas, mūsų nomenklaturščikai iš aplinkos apsaugos ministerijos (kopijuodami užsieniečius) įkūrė naują ŽALIŪJŲ PARTIJĄ. Vedini gerų norų tam, kad "rūpintis" kaip mus pačius apsaugoti nuo mūsų pačių, aišku už mūsų pinigus.

Pamenu sovietmečiu rodytą viena animacinį filmuką. Šiame filmuke ožiukas išgirsta išmintinga pamokymą apie tai, kad mūsų žemė yra panaši į obuolį (tokia apvali). Ožiukas stovi, žiūri į obuolį ir jam pradeda atrodyti, kad obuolys virsta žeme, su visais miškais, laukais ir namais ir tik staiga prasidėjusi audra nuplėšia ir nusviedžia ant žemės jo idilijos susikurtą obuolį-žemę. Pamatęs tai ožiukas susivokia, kad audra taip pat gali numesti ir visą žemę, todėl ją būtina gelbėti.

Drąsusis ožiukas susiranda kuolelį (pas kažkokią varlę išmaino i pasagą), vėliau savo varpelį išmaino į virvutę ir pamiškėje (nepabūgęs baisaus vilko) įkala kuolelį į žemę, prisiriša prie jo su virvele ir audros metu drąsiai ir atsidavusiai, visas sušlapęs ir sušalęs, laiko žemę su visais jos gyventojais.

Audros pabaigoje, žvėrys pradeda rinktis pas prisirišusį ožiuką ir klausinėti, ką gi jis daro? Ožiukas papasakoja apie obuolį-žemę ir kompetentingai moksliškai paaiškina, kad ją reikia laikyti, kad ji audros metu nenugriūtu.

Visi žvėrys savo gėdai susivokia, kad drąsusis ožiukas laikydamas žemę, laikė kartu ir juos. Todėl pradeda laaabai gerbti ožiuką. Sugrąžina jam visus jo daiktus ir greičiausiai išrenka jį savo prezidentu (nors filmuke to ir nėra, bet tai išvestinis mano spėjimas).

Vaikiška, gražu bet, bet visa tai gražu kol tai animacinis filmukas. Keisčiausia, kad dabar pasaulyje įsigali tokių apykvailių ožiukų ideologija. Dabar visiškai rimtai, aukščiausiais lygiais ir iš didžiausių mokslinių tribūnų, tokie infantilški ožiukai pasakoja apie žemę-obuolį, kurį tik jie prisirišę prie kuoliukų gali išgelbėti. Jie ne tik patys gelbėja žemė, bet vis daugiau tokių „ožiukų“ gelbėtojų pasekėju susiranda. O labiausiai neramina, šioje nebe vaikiškoje bakchanalijoje, kad žmonės daugumoje, kaip tie animacinio filmuko žvėrys, tiki ir žavisi „altruistiniais“ ožiukais aplinkosaugininkais. Visa tai būtų neverta dėmesio, jei nežinoti istorijos ir senolių išminties apie tai, kad gerais norais yra išgrįstas kelias į pragarą. Visos tos ideologijos, kurios paremtos principu apginti mus nuo mūsų pačių (aišku dėl gerų ir kilnių tikslų), prieina vienodą išvada, kad žmogus yra tas objektas su kuriuos tos ideologijos ir turi kovoti, tam, kad įgyvendinti savo „kilnius tikslus“.



Mes jau pergyvenome gerais norais iškeltą „nacijos grynumo“ ideologija - fašizmą arba kitaip rudąjį marą. Taip pat beveik atsikratėme „klasių kovos“ komunizmo ideologijos arba kitaip raudonojo maro. Bet dabar mes stovime „gamtosaugines“ isterijos „žaliojo maro“ priešaušryje, kuri vis labiau ir labiau įsibėgėja. Ir vėl daugeliui žmonių atrodo normalu ir netgi sveikintina šios ideologijos įsigalėjimas. Žmonės netgi nesipiktina, kai šios ideologijos apologetai tokie kaip Žakas Ivas Kusto, viešai pasisako, kad „tam, kad išsaugoti gamtą, mes turime sumažinti žmonių populiaciją iki puses milijardo žmonių“. Keista, kad nei pas viena nekyla klausimas kaip sumažinti? Gal užmigdyti? O gal kokiais nors specifiniais maisto papildais gražiai „civilizuotai“ „neskausmingai“ išmarinti?

p.s. Jei dar kas nesuprato, esu įsitikinęs, kad mes pergyvenę rudąjį ir raudonąjį marą ir praradę milijonus žmonių gyvybių stovime prie naujos ir dar labiau žvėriškos ideologijos įsigalėjimo ribos ŽALIOJO MARO. Šis maras, net nesislėpdamas, vardan varnalėšų ir tarakonų išgyvenimo yra pasirengęs naikinti žmones (civilizuotais metodais).
 
Vladimrias Troščenka

Ruošiama dirva elektroniam balsavimui

Vėl po truputį ruošiama viešoji nuomonė elektroninio balsavimo įvedimui:

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/rpalaitis-surasymas-rodo-kad-laikas-ir-elektroniniam-balsavimui.d?id=43309409

Ir kas neramina, jog komentarai labai palankūs. Zombiais patapę teletabiai net nemąsto, kad įvedus elektroninį balsavimą žmones Lietuvoje netektu net iliuzines galimybes pakeisti sovdepiniu kolchozniku sistemos. Šveicarijoje, kai kuriuose kantonuose, iki šiol žmones balsuoja suėję i centrinę miesto aikštę rankų pakėlimu. Bet ten laisvi žmones, nebijantys kad juos išvadins nemoderniais, o mūsų kolchozų nomenklatura bijo net pagalvoti apie laisve žmonėms. Jiems mes dar "nedaaugome mentalitetu", "runkeliai nežino ka rinkti" ir pan, briedai. Todėl ir kišasi visur reglamentuodami (aišku tik mūsų labui), reguliuodami ir inspektuodami kiekvieną žmogaus judesį. Tai labai naudingas užsiėmimas, ne už nieką ne atsakai, o be tavo didžiaponiško leidimo niekas nieko daryti ne gali.



Viskas einama link Josifo Stalino suformuluotos politikos "Nesvarbu kas ir kaip balsuoja, svarbu kas skaičiuoja", todėl įvedus elektroninį balsavimą nesvarbu bus kas ir kaip balsuos, svarbu kas kontroliuos balsavimo serveri. Ir tada "vsio zakonno", kolchozu nomenklatūra mums ant sprando amžiams. Periodiškai kaitaliosis įvairūs išdresiruoti magistrai prieš rinkimus "aiškiai žinantys kaip mus padaryti laimingais", bet pati parazitinė sistema išliks nepajudinama. Teliks džiugiai skanduoti:



Tegyvuoja slovingoji sovdepia ir jos ištikimieji kolchoznikai, leidę įvesti elektronini balsavimą !!!


Esavičius

Kas tokie BALTAI?

Šį kartą norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį į vieną labai svarbią aplinkybę, dominuojančią Lietuvos mokslo ir viešosios diskusijos klaidžiakelyje. Nūdien visur kartojama apie BALTŲ tikėjimą kaip tikrą Lietuvių tikėjimą, apie BALTŲ gentis ir gyvenamąjį arealą, BALTŲ civilizaciją, BALTŲ kultūra ir pan . Šiaip kas keisčiausia, daugumai šios sąvokos vartotojų ir propaguotojų ne paslaptis, kad sąvoką BALTAI, sukūrė vokiečių kalbininkas Georg Nesselmann 1845 m. iki tol visi Lietuviai save vadino tiesiog Lietuviais. Pav. Prūsai visada vadino savo kraštą Mažają LIETUVA. Išmintinga Vokietijos valdžia matydama, kad jos valdomų Lietuvių sąmonėje reikia būtinai nutraukti sąryšį su kitais Lietuviais (idant jie vėl nesusivienytų), karštai pradėjo propaguoti naujadarą BALTAI ir visur vadino savo valdomus Lietuvius (Prūsus, Latgalius, Kuršius ir t.t.) Deutsch-Balten Lietuviškai tai verčiama kaip Baltavokiečiai. Kadangi Maskoliai pastoviai kopijuoja vakarus, jie taip pat nieko naujo ne sugalvojo, tiesiog perėmė Vokiečių sukurtą sąvoką BALTAI savo tikslams įgyvendinti. Lietuviams Gudams, Galindams ir kt. kurie buvo jų įtakos zonoje, buvo intensyviai pradėta įdieginėti savivoką БелaРусы. O ir mūsų šviesuoliai dėl pagoniško kvailumo (nesąmoningai , nes taip juos išdresiravo universitetuose) taip pat pradėjo vadinti savo brolius Gudijoje BaltaRusai. Iš vienos pusės pas mus Balta vokiečiai (kurių jau nebėra) iš kitos Balta rusai, kurie aktyviai integruojami į Maskvos sukurtą arealą.

Baisu, kad niekas nediskutuoja ir nesusimąsto, kad ši sąvoką tai tėra užsienietiškos ekspansinės politikos strateginis instrumentas, kuriam mes ne tik nesipriešinam, bet dar ir visus likusius Lietuvius intensyviai pradedame vadinti BALTAIS. Ir Maskvai ir Varšuvai yra politiškai labai svarbu, kad viešoje erdvėje ir moksliniuose disputuose Lietuviai, kurie nuo seno gyveno ir aplik Maskvą ir aplik Varšuvą, būtų vadinami kažkokiu neutraliu žodeliu BALTAI. Ar įsivaizduojate kuo gresia jiems, jeigu jų valdomi, asimiliuotų Lietuvių palikuonys išgirs, kad jie ne kažkokie ten „probaltų“ mistiniai ainiai, o Lietuviai turintys savo savivoką ir iki šiol varganai gyvenančia (egzistuojančią) savo valstybę - Lietuvą.

Didžiausia Lietuvos viešosios erdvės tragedija yra tai, kad mūsų šviesuomenė (formuojanti mūsų bendruomenės savivoką) įkyriai laikosi pagonybės, o pagonybės pasaulėžiūra formuoja dvasinį aklumą ir autoritetų kopijavimą. Būtent dėl autoritetų sekiojimo, įvairiuose universitetuose gautas propagandos rinkinys, yra priimamas kaip neabejotina tiesa. Netgi žiūrint tiesiai į akivaizdžius faktus, nedviprasmiškai nurodančius jog yra priešingai, jie yra nematomi. Taip suveikia Biblinis principas „Žiūrėdami nematys, klausydami negirdės“. Pagonys akli, jie nesuvokia sudėtingų metafizinių procesų, todėl jiems pavadinimas (sąvokos) tai TIK kažkoks nevertas dėmesio tuščias garsas. Jie neįstengia pamatyti, kokias pasekmes sąvokų netikslumas ir naujadarų įvedimas turės jų bendruomenės ateičiai.

Kristaus mokymas tokios klaidos ne daro. Krikščionys eidavo mirtį ne vien tada kai bandydavo keisti jų gyvenimo sanklodos sąvokas, bet netgi dėl vienos raidės žodyje pakeitimo. Mes krikščionys puikiai suvokiame neįtikėtiną sąvokų reikšmę žmogaus, bendruomenės ir valstybės gyvenime.



Esavičius

Artėjam prie pabaigos?

  Šiandien internete perskaičiau, kad investuotojų forumo atstovai įteikė Andriui Kubiliui kasos aparatą ir palinkėjo jam kuo skubiau vykdyti grynųjų pinigų atisakymo programą. :)



Yra senas amerikietiškas filmukas tuo klausimu:

Laukiniai puola - Vilnius pavojuje.

Kartą teko bendrauti su vienu Vilniaus apylinkių tuteišu (vietiniu gyventoju), turinčiu aukštąjį išsilavinimą, magistro diplomą. Pokalbis buvo Šalčininkų rajone viename kaimelyje, į kurį atvažiavome pailsėti prie ežero pirtyje.

Kadangi Vilniaus kraštą ir to krašto vaikų ugdymą lietuvių valdžia netoliaregiškai atidavė į neoautonomininkų rankas, ten gyvenantys žmonės, yra laikomi agresyvios pilsudskinės okupacinės politikos propagandos gniaužtuose. Būtent dėl to iš šio žmogaus nesustojamai pylėsi neslepiama neapykanta „Litovcams“ ir lenkų „kultūros“ aukštinimas. Neapsikentęs negrabių mužikiškų plepalų, paklausiau žmogaus, o kas jis manosi esąs. Ar jis lenkas ar lietuvis. Kalbėjom su juo rusiškai, kadangi Vilnijos „lenkai“ lenkiškai nemoka. Bet užduodamas klausimą, ar jis laiko save lenku, aš sąmoningai paklausiau to lietuviškai. Iš pykčio blykstelėjusiomis akimis tuteišas išdidžiai mestelėjo, kad jis ne lietuvis ir ne kažkoks „lienkas“, jis POLIAK.

– Na gerai, – atsakiau, – poliak tai poliak, bet tam, kad tęstume pokalbį, reikėtų pasiaiškinti, ką gi reiškia šis išdidus pavadinimas POLIAK. Žvelgiant į šio slaviško žodžio morfologiją, galima gan užtikrintai tvirtinti, jog žodis Polša yra kilęs nuo slaviško žodžio polė – laukas, tuomet darytina išvada, kad poliaky – tai laukų žmonės, arba jei sutrumpinti – LAUKINIAI.

Kažkodėl mano hipotetiniai svarstymai dėl Polšos ir poliakų (Laukų šalies ir laukinių), labai suglumino prieš tai „honoravai“ didžiąją poliakų kultūrą šlovinusį tuteišį. Jis negrabiai bandė kažką prieštarauti, vėliau pradėjo nerišliai kalbėti apie tai, kad lenkai visada buvo ponai, o litovcai chamai. Savo žodžiams pagrįsti jis paminėjo „Kurier Wilenski“ neseniai spausdintą lietuvio ir lenko apibūdinimą, kuris skelbė: „Tikras lenkas – tai toks lietuvis, kuris niekada neganė žąsų, o tikras lietuvis – tai toks lenkas, kuris visą gyvenimą ganė žąsis“. Taip pat jis metė argumentą, kad didžioji Ržečpospolita – tai lenkų valstybė, kurioje Litva tebuvo poliakų valdoma provincija.

– Na gerai, – atsakiau, – jei sakai, kad laukiniai (poliakai), valdė didžiąją Ržečpospolitą, tai tuomet, kodėl jiems iki pat Ržečpospolitos padalijimo buvo draudžiama pirkti žemę Lietuvoje? Tuo tarpu lietuviai galėjo laisvai pirkti žemę Polšoje, kartu su baudžiaunininkais poliakais (laukiniais)? Be to, ar žinai, ką reiškia žodis Ržečpospolita? Jis atsakė, kad greičiausiai tai reiškė Pospo – Lenkija, o Lita – Litva. Atsakiau, kad jo žinios klaidingos, nes Ržečpospolita – tai vertimas iš lotyniško žodžio Respublika, kuris itališkai skamba Koza Nosrta, o lietuviškai – mūsų bendras reikalas. Be to, aš jam paminėjau vieną pradedančią įsitvirtinti hipotezę, jog žodis Lietuva yra kilęs ne nuo lietaus ar kažkokio upelio Lietava pavadinimo, o nuo sąvokos LIETI, sulieta į vieną vietą daugelio tautų ir genčių sąjunga – LIETUVA. Būtent todėl ji slaviškai skamba LITVA, (litoje vo edino gosudarstvo). Lietuviškas liet – suliet ir slaviškas лить – слить, yra vienos prigimties sąvoka, reiškianti vieną ir tą patį veiksmą. Todėl ir Ržečpospolita (Mūsų bendras reikalas), tai lyg sumoderninta Lietuvos (Lietuvos – bendros valstybės) sąvoka. Be to, dauguma didžiųjų senosios valstybės žmonių nekildino savęs iš laukinių (poliakų), jie visi buvo lietuviai. Mickevičius (Lietuva, tėvynė mano), Oginskis Žemaičių bajoras – polonezo kūrėjas, Kostiuška ir netgi tas pats tuteišų dievinamas Pilsudskis taip pat lietuvis. O ir dabar lietuviška kilmė Lenkijoje yra prestižas, dabartinis prezidentas Komorovskis ir netgi pats Popiežius kildino save iš lietuvių. Čia neišlaikė tuteišo nervai ir jis pradėjo keiktis, kad Pilsudskis buvo ne kažkoks „lietuvisas“, o litvinas ir, kad jis pats taip pat yra ne poliakas, o litvin, bet litvin tai ne tas pats kas lituvisas. Jis pradėjo įrodinėti, kad lituvisai – tai žmuidinai (Žemaičiai), kurie savinasi didingą Litvos istoriją. Tirada buvo ilga ir aš nepertraukiamai jam leidau išrėkti apie tai, kad Litvinai jokia lituvisų kalba nekalbėjo, kad tai buvo senoji belarusų kalba, kad visi didieji kunigaikščiai buvo ne lituvisai, o litvinai, kurie taip pat kalbėjo ne lituviškusai-žmuidiniškai, o senaja belarusų kalba.

Kai žmogus šiek tiek nusiramino, aš jam pasakiau, kad malonu, jog jis pripažino, kad yra litvinas, o ne laukinis (poliakas) ir paprašiau jo dar pora minučių nepertraukiamo dėmesio. Tada aš jo paklausiau, jeigu Litvos kalba buvo senoji belarusų kalba, tai kodėl tuomet Ržečpospolitos konstitucija buvo parašyta tik dviem kalbomis, poliakų (nes didžioji dalis tarnų būtent šia kalba kalbėjo ir turi žinoti įstatymus) ir titulinės tautos – lietuvių (o ne sena baltarusių) kalba? Tas argumentas jį pribaigė. Įsiutęs jis dar pralemeno porą prakeiksmų nekenčiamų labusų adresu (taip Vilniaus krašte vadinami lietuviai) ir paliko mūsų kompaniją.

Kodėl aš papasakojau šią vieno savo pokalbio istoriją? Tiesiog Lietuvoje mums reikia suprasti, kas gi darosi su mūsų dezorganizuotais ir įvairių okupacijų pažeistais Rytų Lietuvos gyventojais. Šiaip iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Tomaševėvėskio (kažkodėl jis save pristato su kažkokia dviguba w) vedama Lietuvos tuteišų rinkimų akcija prisikelia naujam gyvenimui. Nes per šiuos rinkimus beveik sugebėjo pasiekti savo geriausius rezultatus 1995 m., tuomet jie taip pat Vilniaus savivaldybėje turėjo 11 mandatų. Bet verta prisiminti, kad 1995 m. jie visoje Lietuvoje surinko net 69 mandatus, o šiuose rinkimuose, net sąjungoje su Rusų aljansu jie tesurinko tik 61 mandatą. Tai akivaizdus regresas. Nes šiems rinkimams buvo konsoliduotos visos turimos jėgos, užsienio valstybių dosni finansinė ir moralinė pagalba, nesibaigianti antilietuviška propaganda ir šmeižtai. Be to, tuteišų rinkimų akcija, dvidešimt metų nekliudomai per mokyklas ir savivaldą, galėjo auginti sau palankų ir priešišką viskam kas lietuviška elektoratą. Įdėjus tiek pastangų, laiko ir tik tokie skurdūs rezultatai! Tai parodo, kad įvairių okupacinių režimų politikos tęsėjai ir reanimatoriai akivaizdžiai pralaimi. Be to, laukiniai dar kartą parodė, kad kilmingų žmonių viena pagrindinių savybių – dėkingumas, jiems yra svetimas. Į šiuos rinkimus jie ėjo kaip tautinių bendrijų sąjunga, kartu su Rusu aljansu, bet vėliau visus laurus pasiskyrė sau. Visos televizijos, jų laikraščiai ir Lenkų politikai trimitavo apie lenkų sėkmingą pasirodymą rinkimuose Vilniuje. Visi kiti, kas ėjo su jais, buvo priskirti prie nevertos dėmesio medžiagos, iš kurios jie lipdė savo sėkmės kelią. Dar senovės Romoje galiojo nekintama taisyklė, kad už juodą nedėkingumą žmogus buvo skelbiamas In Familia ir jo visuomeninė padėtis tapdavo žemesnė nei vergo. Bet tai civilizuotų žmonių taisyklės, jos laukiniams barbarams negalioja.

Dabar grįžtant prie šių dienų realijų. Yra puikiai žinoma, kad prieš pat mirtį beviltiškas ligonis lyg pasveiksta, pradeda džiaugtis pagerėjusiais rezultatais, bet staiga ima ir numiršta.

Tuteišų rinkimų akcija ir Rusų aljansas – tai įvairių Lietuvos okupacijų politinis recidyvas. Bankrutavusios ir numirusios, negrabios užsienietiškos ekspansinės filosofijos šalutinis produktas (atliekos). Bet šių okupacinės politikos atliekų koalicija parodė neregėtą spurtą Lietuvos sostinėje. Jie pasirodė taip gerai, kad nežinančiam politikos kanonų ir dėsningumo žmogui gali pasirodyti, jog šis beviltiškas ligonis sveiksta ir tuoj, tuoj pradės stotis ant kojų. Todėl nesuprantantieji žmonės vietoj lavonmaišio ir lavoninės jam pradės ruošti vietą bendruomenėje (svarsto įvairias koalicijų galimybes). Na, bet politinė realybė yra negailestinga. Iš naftalino ištraukta ir papudruota, antilietuviška polonizacinė pilsudskinė politika ir nomenklatūrinis kolchozas neturi jokių perspektyvų ne tik Lietuvoje, bet ir Europos politinėje vizijoje. Šio politinio lavono priešmirtinės konvulsijos įmanomos tik su elektros šoku. O srovę šiam elektros šokui tiekia mūsų „strateginiai partneriai“, kurie jau dvidešimt metų uoliai reanimuoja Pilsudskio / Želigovskio antilietuvišką politiką Lietuvoje. Keista mūsų strateginių partnerių nekompetencija, nes per dvidešimt metų neužaugintas nė vienas charizmatiškas lyderis. Iš esmės šios politikos veidas Tomaševėvėskis jau Europarlamente pasirodė kaip kaimo mužikėlis, nelabai suvokiantis, kur jis esąs ir ką pliurpia. Šiaip juoko dėlei verta pasižiūrėti jo negausių kalbų įrašus Europoje, kuriose jis laužytu tuteišišku žargonu (kažkodėl vadindamas tai lenkų kalba), negrabiai po prostu pila pamazgas ant Lietuvos ir lietuvių. Šio Vilniaus autonomininkų palikuonio ten jau niekas rimtai nebevertina. Bet tai netrukdo šiam Vilniaus apylinkių kaimo japiui įsivaizduoti, jog jis yra svarbus ir gerbiamas. Taip pat verta atkreipti dėmesį į kitų šio politinio recidyvo lyderių giliu mastymu nepasižyminčias kalbas. Visas jų politinis credo susiveda į vieną – „Lietuviai blogi, balsuokite už mus.“

P. S. Bet kokiu atveju, ši Vilniaus apylinkių kaimų klounų veikla yra žalinga Lietuvai ir svarbiausia Rytų Lietuvos gyventojams. Jie iki šiol yra laikomi agresyvios mentalinės okupacijos sąlygomis. Per savivaldos institucijas, mokyklas ir polonofiliškai nusiteikusius kai kurių kaimų klebonus, šiems žmonėms yra kalama antilietuviška savivoka. Jei mūsų valdžia ir toliau leis šioms naftalininėms okupacinių filosofijų jėgoms laikyti Vilniaus krašto gyventojus savo asmeninės naudos palivarku, kuriame negalioja bendravalstybinės taisyklės ir normos, tuomet ji palieka milžinišką mūsų bendruomenės dalį antivalstybinių jėgų pavaldume. O tai bus katastrofiška, nes tuteišų rinkimų akcijos elektoratas, zombiškai balsuojantis už neegzistuojančią politiką, tai negalinčių pilnavertiškai integruotis į mūsų bendruomenę, dezorentuotų ir labai piktų žmonių minia. Prisiminkime Draučių tragediją, kuomet būtent toks, atstumtas ir dezorientuotas tuteišas, įsivaizduojantis save lenku, išžudė savo kaimynus lietuvius vien už tai, kad jie lietuviai. Ir svarbiausia, neapsigaukite dėl pseudošviesuolių mekenimų, kad nuolaidos dėl raidyno, pavardžių rašymo ir lenkakalbių užrašų nuramins Lietuvos ir lietuviškumo nekenčiančius politikus ir Lietuvoje įsivyraus taika ir supratimas. Tai tik paskatins juos dar labiau ir agresyviau vykdyti savo naftalininę antivalstybinę politiką. Prisiminkite Hitlerio „nuraminimą“ atiduodant jam Čekoslovakiją. Tuo metu Jungtinės karalystės premjeras savo tautai išdidžiai pasakė, kad jis atvežė taiką į Europą. Puikiai žinome kokiems „žygdarbiams“ ši nuolaida paskatino šovinizmu užsikrėtusius nacionalsocialistus.


Esavičius