Iš Biblijos žinome, kad paskutinė Dievo rykštė, nepaklūstantiems Egiptiečiams, buvo visos Egipto tautos pirmagimių išžudymas.
Dažnai netikintys žmonės pasipiktinusiai meta frazę:
„Kaip galima tikėti tokiu kraugeriu Dievu, kuris lengva ranka išžudė visus Egipto tautos pirmagimius.“
Jau pačioje šioje frazėje yra prieštaravimas. Žmogus teigdamas jog Dievas yra žiaurus, savo teiginį pagrindžia Biblijos faktu, tuo pačiu netiesiogiai patvirtindamas, kad Biblija dėsto tikrus istorinius įvykius. Juk jei Dievo nėra ir Biblija tėra pasaka, tuomet ir Egipto pirmagimių žudynių ne buvo. Tada ir kalbos apie tariamą Dievo žiaurumą neturi jokio pagrindo. Bet štai jeigu Dievas yra ir Jis sukūrė viską, reiškia Jam viskas priklauso, tuomet kur Egipto pirmagimiams (kuriuos pasiėmė Pats Dievas) yra geriau? Egipte - ašarų pakalnėje, ar pas Ji, kur jau nuo pradžios laikų yra sukurta nauja žemė ir naujas dangus?"
Jeigu Jis viską sukūrė, tuomet viskas kas egzistuoja, Jam Vienam besąlygiškai priklauso. Tuomet tik Jis vienintelis turi teisę nuspręsti kam gyventi šiame pasaulyje, o kam gyventi kitame pasaulyje.
Jei žmogus yra netikintis Kristumi, tuomet ir Biblija (Dievo Žodis, Pats Kristus) jam yra pasaka. Tuomet labai keistas yra bandymas remtis kaip informacijos šaltiniu tuo, kuo netiki? Jei žmogui Biblija yra kliedesiai, reiškia ir ten aprašytos žudynės tai tik fantazijos vaisius, tuomet pasipiktinimas žudynėmis be pagrindo, juk nesipiktiname kai kompiuteriniame žaidime nužudomi milijonai "nekaltu" virtualiu veikėjų.
Bet jei Biblijoje viskas yra realu, tuomet netikinčio žmogaus gyvenimas pavojuje, nes tada aišku, kad jau 6-7 tūkstantmečius, bedieviai bando Dievo kantrybe ir jei laiku nesusivokia atgailai, jų visada laukia tik viena pabaiga ...
Biblija skelbia:
Kadangi nuosprendis už piktus darbus ne tuojau įvykdomas, todėl žmonių širdys yra visiškai atsidavę daryti pikta. (Mok 8,11)
Jeigu Dievo nėra, tuomet gali daryti ką tik nori, tuomet degradacija neišvengiama. Nes jeigu nėra To, kas viską valdo ir prižiūri, tuomet žmogus pats sau dievas. Tuomet žmogus pats prižiūri savo gyvenimą. Žinia, kad gyvenimas yra laaaaaaabai sudėtingas, todėl bedieviai kvailiai pradeda ieškoti stabilumo ir paramos tarp kitu žmonių. Jie pradeda pasitikėti „labiau išsimokslinusių“ autoritetais. Bedievių pasaulietinė filosofija kala žmogui įsitikinimą, kad gyventi reikia čia ir dabar, nes tik tokia bedievių samprata yra logiška. "TU TURI PASIIMTI IS GYVENIMO VISKA !!!" Realybėje tokiai propagandai pasidavęs prasčiokėlis, tampa žmogaus pavidalo gyvuliu ir yra labai lengvai valdomas. Apakintas šio pasaulio tuštybės spindesio, berazūmiškai prisirenka kreditu ir neišvengiamai pradeda vergauti bankams. Vergaujant bankams, reikia daugiau pinigu, todėl pradedama ieškoti dar vienos pasaulietinės kvailystes kuri vadinasi karjera. Darydamas karjerą bedievis nuolankai tampa bebalsiu savo viršininko vergu. Totali vergystė, nors jie vaidina, kad gyvena „savo galva“.
Kai žmonės atsitraukia nuo Dievo, jie tampa galvijais kurie pastoviai susirūpinę ėdalu, gėralu ir morčiumi. Tokius „gyvulius“ nesunku prognozuoti ir suvarius į tvartus (meduolio botago principu) visiškai kontroliuoti. Dvasiniuose tvartuose gyvenantys bedieviai materialistai, niekada nesuvoks savo gyvenimo beviltiškumo, nes jie kaip termitai neturi akių tam, kad tai pamatyti
Būtent todėl materialistų pasaulis nekenčia Kristaus mokinių, nes jie visam tam nepasiduoda. Materialistų įniršis yra toks stiprus, nes jie siekdami gerovės, užsidirba sau tik rūpesčius ir problemas, o tikras krikščionis nesirūpindamas gyvena laisvai, turtingai ir prasmingai.
Krikščioniui Dievas duoda privilegija būti laisvam nuo pasaulietinio zombinio ir vergystės. Žymiausias istorinis karalius Dovydas šlovino Dievo Žodį tokia giesme:
„Įsakymai Tavo padarė mane protingesnį už mano priešus, nes jie visuomet su manimi. Daugiau suprantu už visus savo mokytojus, nes mąstau apie Tavo liudijimus. Daugiau išmanau už senius, nes laikausi Tavo potvarkių. Nuo bet kokio pikto kelio susilaikau, nes klausau Tavo žodžio. Nuo Tavo sprendimų nenukrypau, nes Tu mokai mane. Kokie saldūs man yra Tavo žodžiai, saldesni mano burnai už medų. Dėl Tavo potvarkių tapau išmintingas, todėl nekenčiu jokio melo. (Ps 119,98 - 104)
Biblija moko, kad visos nuodėmės žmogui bus atleistos ir tik viena nuodėmė ne bus atleista nei šiame nei kitame pasaulyje. Ši vienintelė mirtina nuodėmė yra netikėjimas Kristumi. Apsispręskite kol ne vėlu.
Su broliška meilę ir rūpesčiu
Esavičius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą