Rehabeamo sprendimas

Mano brolio Kristuje, Audrio Juozo Bačkio sprendimas neleisti Lietuvos Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko kūno įnešti į Arkikatedrą, privertė mane susimastyti ar tai ką nors reiškia mums kaip bendruomenei ir katalikų bažnyčios įtakai mūsų visuomenei?

Kristus Biblijoje Mokytojo (Koheleto) knygoje mus moko, kad „ Kartais apie kokį nors dalyką sakoma:

„Žiūrėk, tai šis tas nauja!“ Betgi tas dalykas jau buvo šimtmečiais prieš mus. Kaip dabar neatmenama buvusių dalykų, taip ateities dienomis būsiančių dalykų neatmins vėliau gyvensiantys žmonės.

Mes krikščionys turime dėkoti Dievui už Bibliją, kuri mums gali priminti kas gi buvo ankščiau. Būtent todėl mes esame Dievo palaiminti ir galime atsisakyti nenaudingų sprendimų.

Prieš kelis tūkstantmečius, teisėtas Izraelio karalius Rehabeamas, karaliaus Dovydo anūkas pradėjo karaliauti Izraeliui. Rehabeamas nuvyko į Sichemą, nes visas Izraelis buvo suėjęs į Sichemą paskelbti jį karaliumi. Tuomet vienas iš maištininkų prieš teisėtą valdžią, Jeroboamas ir visa Izraelio sueiga atėjo ir kalbėjo Rehabeamui: „Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą. Tad dabar palengvink savo tėvo kietą lažą ir jo uždėtąjį sunkų jungą, ir mes tau tarnausime.“ Rehabeamas atsakė jiems: „Eikite ir po trijų dienų sugrįžkite pas mane.“
Žmonėms nuėjus, karalius Rehabeamas tarėsi su seniūnais, tarnavusiais jo tėvui Saliamonui dar tam gyvam esant, sakydamas: „Kaip patariate šiems žmonėms atsakyti?“ Jie kalbėjo jam, tardami: „Jeigu šiandien būsi šios tautos tarnas ir jiems tarnausi, jeigu atsakysi jiems maloniais žodžiais, jie bus tavo tarnai amžinai.“ Rehabeamas seniūnų duoto patarimo nepaisė, bet tarėsi su jaunais vyrais, kurie buvo su juo augę ir dabar jam tarnavo. Jų klausė: „Ką patariate atsakyti tautai, kuri man sako: ‘Palengvink jungą, kurį mums uždėjo tavo tėvas’?“ Jauni vyrai, augę drauge su juo, atsakė jam: „Tautai, kuri tavęs prašo: ‘Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą, bet tu turi jį palengvinti’, ¬ privalai taip kalbėti: ‘Mano mažylis pirštas storesnis už mano tėvo juosmenį. Mano tėvas uždėjo jums sunkų jungą, o aš prie to jungo dar pridėsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais.’“
Jeroboamas ir visi žmonės sugrįžo pas Rehabeamą trečią dieną kaip karalius buvo sakęs: „Sugrįžkite trečią dieną.“ Žmonėms karalius atsakė šiurkščiai, nepaisydamas patarimo, kurį jam buvo davę seniūnai. Sekdamas jaunųjų vyrų patarimu, jis tarė jiems: „Mano tėvas jūsų jungą padarė sunkų, o aš prie to jungo dar pridėsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais.“ Karalius neišklausė žmonių.
Kai visas Izraelis pamatė, kad karalius nenori jų išklausyti, žmonės, karaliui atsakydami, tarė: „Kokia mums dalis Dovyde? Nėra paveldo Jesės sūnuje! Izraeli, į savo palapines! Dabar, Dovydai, rūpinkis savo namais!“

Nuo to laiko didžioji dalis Dievo tautos atsiskyrė nuo savo teisėto karaliaus ir nuėjo paskui maištininką. Jie tarnavo auksiniams veršiams ir jau niekuomet nebegrįžo pas savo karalių ir šventyklą.

Visai kitą padėtį mes matome Dievo tarno Samuelio pavyzdyje. Šis vyras valdė (teisė) Izraelio tautą, bet tauta nutarė tapti panaši į kitas aplinkines tautas ir paprašė paskirti jiems pasaulietį karalių. Samuelis formaliai žinodamas Dievo valią supyko, nes tauta elgias ne taip kaip jiems Dievo buvo paskirta, bet nuėjęs meldėsi ir Dievas jam atsakė: 'Klausyk tautos balso visame, ką jie tau sako. Juk ne tave jie atmetė, bet mane, kad jiems nekaraliaučiau. Taip jie elgėsi nuo tos dienos, kai juos išvedžiau iš Egipto, iki šios dienos. Jie palikdavo mane ir tarnaudavo kitiems dievams. Dabar jie ir tau daro tą patį.

Samuelis paklausė Dievo ir pasielgė ne formaliai (pagal raidę) bandydamas išlaikyti Dvasinės valdžios monopoliją, o pagal esamą padėtį (Dvasią) išlaikydamas rimtį tautoje.

Mes esame krikščionys, todėl turime tokią laisvę elgtis ne pagal formą (tai stabmeldžių dalia), mes elgiamės pagal Dvasią ir esame Jos vedami. Todėl mūsų nesaisto jokie pasaulietiniai požiūriai, kaip tad gėda, pažeminimas, nusivylimas ar nusižeminimas. Nusižeminti prieš tautos valią bijo tik stabmeldžiai ir todėl žlunga. Mes gi, apgailestaudami dėl požiūrių nesupratimo ar ar žmonių silpnumo nenustojam rūpintis Dievo reikalais net ir dvasiškai paleistuvaujančiųjų tarpe.

Be abejo mūsų tautą papiktinęs sprendimas neleisti pagerbti tautos vadovo pagerbti arkikatedroje, nesunaikins bažnyčios (tai neįmanoma), bet tai tikrai privers labai daug Dievo ieškančių sielų nusekti maištininkų siūlomais keliais ir garbinti auksinius veršius. Tokių bažnyčios pakaitalų, vedančių į pražūtį, šiuo metu yra daugiau nei bet kada ankščiau.

p.s. Broliai, kurie turite įgaliojimą priimti sprendimą, kviečiu jus paklausyti tautos balso ir leisti ketvirtadienį pagerbti tautos vadovo Algirdo Mykolo Brazausko kūną arkikatedroje. Prisiminkite, kaip Dievas per pranašą Samuelį atmetė Savo pateptą karalių Saulių: „Nepaklusnumas yra kaip žyniavimo nuodėmė ir užsispyrimas yra kaip stabmeldystė. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Jis atmetė tave, kad nebebūtum karaliumi'.“

Su broliška meilę ir rūpesčiu
Esavičius

Mirė žmogus epocha.

Mirė Algirdas Mykolas Brazauskas.


   Tai vienas iškiliausių žmonių kuriuos man teko pažinti asmeniškai.
   Neįtikėtinas analitinis protas, strateginis mąstymas ir tiesiog fenomenali intuicija. Visada gerbiau šį žmogų.

   Jam teko našta vadovauti laikotarpiu, kuomet mūsų tauta buvo (ir yra) paskendusi priešpriešoje, besikapanojanti kriminalizuotoje pasaulėžiūroje, o jokios kontrolės nepripažįstanti biurokratija (sena ir nauja) tapo visagaliais feodalais. Būtent šiomis aplinkybėmis visa apimtimi išryškėjo jam Dievo duota charizma. Tik jis sugebėdavo suvaldyti visą šią makalynę, neįvesdamas valstybės į nesibaigiantį priešmirtinį kolapsą.



Tai didelė netektis ne tik jo šeimai, bet ir visai mūsų tautai.

Amžiną atilsį duok jam Viešpatie.

Su pagarba
Esavičius

Izraelis (hebr.) – Dievo kunigaikštis

Dabartinė tauta besivadinanti Dievo kunigaikščio (Izraelio) vardu, yra atmetusi jiems siųsta Dievo malonę per Jo Sūnų Jėzų Kristų, bet argi Dievas atmetė Izraelio tautą? Ne, jokiais būdais ! Nes Jo Žodis nepakeičiamas, Jo malonė ir ištikimybė yra begalinė. Svarbu suprasti, kad ta tautos dalis, kuri atmetė Visagalį Dievą nepriėmusi Jo siųsto Sūnaus Jėzaus Kristaus, pati atsiskyrė nuo Dievo ir Jo kuriamos naujos, po Savo Asmeniniu vadovavimu suburtos tautos. Dabartiniai Judėjų tikėjimo išpažinėjai atmetę Kristų nusekė ne tą kūną ir patys save atskyrė nuo malonės, kaip savo laiku pirmasis Izraelio karalius Saulius (1 Sam 15,26).

Dievas aiškiai sako Biblijoje, kad suteiks malonę ne Senosios Sandoros Dievo kunigaikščio tautai, kaip žmogiškos išminties keliais ir supratimu nuklydusiai visumai aplamai, o tik tos tautos išsklaidytiems palikuonims, kuriuos Pats surinks po savo sparnais ir Pats bus jiems Ganytoju (Iz 43,5; Iz 56,8; Ez 34,12; Ez 34,15).

Kiek tarp visų pasaulio tautų yra išsklaidyta Dievo kunigaikščio tautos palikuonių negali pasakyti niekas. Nes tai ką mes matome dabartinėje, dirbtinai žmonių sukurtoje šalyje pavadinimu Izraelis, yra tik nedidelė Izraelio tautos dalis. Izraelio tautą sudarė 12 giminių. Po karaliaus Saliamono valdymo atėjus jo išdidžiam sūnui Roboamui, dešimt Izraelio giminių atsiskyrė nuo Jeruzalės ir nuėjo kitu keliu susikūrę kitą savo žmogiško supratimo tarnystę Dievui su centru Samarijoje. Taip atsirado dvi Izraelitų karalystės, Judas (2 giminės) ir Izraelis(10 giminių). Šventykla ir Mozės palikta tarnystė Dievui buvo Jeruzalėje ir Judejoje. O atskilusių Izraelio giminių karalius Jeroboamas ikūrė naują religiją su garbinamais auksiniais veršiais miestuose Betelyje ir Dane.

Izraelitai pradėjo formalzuotai žiūrėti į tikėjimą. Atsirado daug išsilavinusių teologijos mokytojų, kurių pastangomis pagrindinis dėmesys buvo pradėtas skirti aukojimams ir bažnytinėms (kulto) šventėms (formai), o ne gyvam bendravimui su Dievu per Jo pranašus (esmei). Todėl labai greitai atkilusios Izraelio giminės buvo nugalėtos asirų, o karalystė sunaikinta. 10 Izraelio giminių buvo ištremtos ir išsisklaidė po visą pasaulį. Truputį ilgiau atsilaikė Jeruzalės Šventyklai ištikima likusi Judėjos karalystė, bet ir ji buvo sunaikita.

   Taip visos dvyliką Izraelio giminių buvo išsklaidytos. Tik nedidelė jų dalis vėliau atstatė Šventyklą Jeruzalėje, bet jau niekada nebesugebėjo pakilti iki buvusios galybės ir šlovės. Galutinai Senosios Sandoros Mozės palikta tarnystė, su aukojimais ir šventimu, buvo sunaikinta šio amžiaus 70 metais, kuomet Izraelis sukilo prieš Romos imperiją. Ji iki šiol nėra atstatyta. Izraelitai nebeturi Mozės įsteigtos Levitų kunigystės ir Šventyklos susitikimui su Dievu. Vietoj jos čia įsitvirtino Rabinų (mokytojų) tarnystės sistema. 

Dėl to išsklaidymo, Dievas pasiuntė į visus žemės pakraščius tuos, kas skelbia atgailą ir Kristaus gerąją naujieną (Evangeliją) apie tai, kad Dievas visiems suteikia malonę tapti Jo tautos nariais Per Jėzų Kristų. Nebereikia priklausyti išskirtinai Senosios Sandoros Izraelio tautos matomai struktūrai, užtenka išgirdus kvietimą ateiti pas Kristų, priimti Dievo malonę ir Jo palaiminimą.(Iz 66,19; Jn 1,12).

p.s. Išgirsti gali tik tie kas turi savyje Dievo sėklą, visi kiti liks nesupratę skelbimo, nes jiems tai uždengta. (Rom 8,29)

Jei išgirdote Kristaus Gerąją Naujieną ir ji jumyse paskatino mintis apie Dievą ir atgailą, tuomet Jūs esate vienas iš tų Dievo ieškomųjų, kitiems šie žodžiai liks tik kvailystė. (1 Kor 2,14; 1 Kor 1,23)

Su broliška meilę
Esavičius

Karalius be palaiminimo

Visi kas esame su Kristumi, turime Šv. Dvasią kaip užstatą (2 Kor 5,5). Apie tai kalbėjo ir Paulius. Mes esame marioje palapinėje ir tik siekiame apsivilkti tai kas nemaru. Nei mūsų nuodėmės, nei supratimas nei aplinka niekur nedingsta, visa tai tik užsidaro mumyse, nes mes apsivelkame Kristumi ir Jo teisumu esame išteisinami.

Einant užsikietinimo, teisuoliškumo ir formalizavimo keliu, pastoviai neatsinaujinant Kristuje, tai kas Dievo uždengta išsikreipia. Todėl tapus nauju žmogumi (1 Sam 10,6) galima greitai tapti vien tik karaliumi be palaiminimo (1 Sam 16, 14).

Ir nereikia savęs guosti, kad tai senosios sandoros laikai, o dabar "malonės amžius". Malonė yra atgailaujančiai ir Kristų nuolankiai sekančiai sielai, o išdidiems ir užsikietinusiems žmogiškų priesakų sekėjams "verksmas ir dantų griežimas". (Mal 3,6).

Dievas ne žmogus, kad kaitaliotų savo nusistatymus, todėl Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.

Esavičius

Vsio zakonno

Praeityje, kai dar buvau jaunas ir naivus, kovodamas už nuskriaustųjų darbininkų teises, Briuselyje surengiau protesto akciją. Dabar nepasakosiu ko mes ten beldėmės ir ko reikalavome, bet betarpiškas potyris susidūrus su jų teisėtvarka, man atvėrė akis kodėl taip skiriasi Lietuvos ir vakarų Europos viešas administravimas.

Visų pirma, Europiečiai vis dar krikščionys (kol kas, tėvų dėka), todėl jų sistemos pranašumą lemia tai, kad ten nėra jokios sistemos. Visi sprendimai priimami atsižvelgus į realią padėtį, o ne į įstatymo raidę. Įstatymas jiems yra realybės matas (kelrodis), o ne stabas (t.y.stulpas kurį galima apeiti). Pagrindas ten yra rezultatas, o ne formų laikymasis.

Lietuvoje viskas atvirkščiai. Lietuvoje įstatymas yra padarytas stabu, pas mus viskas suvedama į formos laikymąsi, bet ne į rezultatą.

Lietuvos viešajame administravime visos nesėkmės yra verčiamos „netobuliems įstatymams“, t.y. formai, o ne tiems kas ta forma manipuliuoja (nomenklatūrai).

Krikščionis turi supratimą iš Dievo, kad įstatymas (negyva raidė) negali būti tobulas. Įstatymas turi būti tik matas (pavyzdys) o ne forma (stabas). Pagonys ir stabmeldžiai to nesuvokia.

Reikia įsisamoninti, kad kai tik išgirstame iš pareigūno „kalti įstatymai“ reikia varyti tokį aferistą stabmeldį kuo toliau nuo savęs ir valstybės valdymo. Nes šios parazituojančios asabos puikiai išmoko manipuliuoti forma. Kai reikia kokią nors gamyklą privatizuoti, sklypą pas žmogų pavogti, tuomet su įstatymais yra viskas tvarkoje, bet va štai jeigu jį pagauna ir pas jį „kepurė dega“ tuomet jis rėkia - sistema netobula, įstatymai negeri ir t.t.

Įstatymų „netobulumas“ tapo visų mūsų valdžioje besiganančių zootechnikų, proforgų ir partorgų atpirkimo ožiu, ant kurio sudedamos visos jų nuodėmės.

Tik kolūkiečių nomenklatūros išugdytas ir paskirtas žmogus gali sakyti „pareigūnai nekalti, kalta netobula sistema“.

Kol Lietuvos viešajame administravime viskas bus suvedama į formą, o ne į rezultatą, tol Lietuvoje mes neturėsime gerovės.

Esavičius

Du vienuoliai (du krikščioniškos atgailos keliai)

Nuo senų laikų vienuolių knygose yra pasakojimas apie du vienuolius, kurie nuėjo su reikalais į miestą ir ten juos sugundė paleistuvės.

Grįžę į vienuolyną jie atgailavo ir senolių taryba, pasitaisymui ir nuodėmės apverkimui, paskyrė jiems tam tikrą laiką būti savo kambariuose, be jokio bendravimo, vien tik maldose.

Kai praėjo paskirtas laikas, abu nusidėjėliai išėjo iš savo kambarių. Vienas iš jų buvo išbalęs, jo akys buvo raudonos nuo ašarų. Kitas – džiaugsmingas ir be jokių ašarų žymių.

Broliai paklausė pirmojo:

- Ką tu darei visą šį laiką?
- Verkiau ir prašiau Viešpaties atleisti man šią nuodėmę.

Paskiau paklausė antrojo:

- O tu ką darei?
- Džiaugiausi ir dėkojau Dievui už tai, kad Jis atleido man mano nuodėmę ir leido grįžti į vienuolio gyvenimą.

Senoliai pasitarė ir nusprendė, kad abu keliai yra geri.

Būtent šie du vienuoliai atspindi tikrosios krikščionybės atgailos nuotaikas.

Vargas jums ganytojai

Prieš pat Izraelio valstybės galutinį sunaikinimą, Viešpaties pranašas Jeremijas šaukė šalies vadovams:

'Vargas ganytojams, kurie mano ganyklos avis naikina ir išsklaido!' - sako Viešpats. Todėl taip sako Viešpats, Izraelio Dievas, apie savo tautos ganytojus: 'Jūs išsklaidėte mano avis ir jų neaplankėte. Todėl Aš jus aplankysiu dėl jūsų piktų darbų. Aš pats surinksiu savo bandos likutį iš visų šalių, į kurias Aš jas išvariau, ir sugrąžinsiu į ganyklą; ten jos bus vaisingos ir dauginsis. Aš paskirsiu joms ganytojų, kurie tikrai jas ganys. Jos nebebijos ir nesibaimins, nė vienos iš jų netrūks, - sako Viešpats'. 'Ateis diena, - sako Viešpats, - kai Aš išauginsiu teisią atžalą iš Dovydo giminės. Jis viešpataus kaip karalius, elgsis išmintingai, vykdys teisingumą bei teismą krašte. Jo dienomis Judas bus išgelbėtas ir Izraelis gyvens saugiai. Jo vardas bus: 'Viešpats, mūsų teisumas'. Tuomet nebesakys: 'Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė izraelitus iš Egipto krašto', bet sakys: 'Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė ir parvedė Izraelio palikuonis iš šiaurės ir iš visų kraštų, į kuriuos Aš juos buvau išvaręs'. Ir jie gyvens savo žemėje'. (Jeremijo 23,1)

Ar jums neprimena šiandienos realijų, kuomet tie kas turėtų atsakyti už Lietuvos bendruomenę, ją tiesiog naikina ir išsklaido. Lietuvis savo šalyje jaučiasi svetimas. Totali kontrolė, biurokratų savivalė, savivaldybių feodalėjimas, teismų sistemos išsigimimas, teisėsaugos neįgalumas. Teismuose ir teisėsaugoje KGBistiniai klanai jaučiasi nepažeidžiami, nes juos saugo įvairūs imunitetai ir „vidiniu įsitikinimu“ paremti sprendimai skelbiami Lietuvos Respublikos vardu. Šioje sistemoje doram žmogui nėra vietos. Nomenklatūra tiek suįžūlėjusi, kad Lietuvis be biurokratų leidimo netgi neturi teisės apsišiltinti savo namo sienų, pasistatyti šuns budos savo kieme, nekalbant apie namuko savo nuosavoje žemėje statybą (be kyšio tokį leidimą lauksi metų metus). Monopolijos per jai pavadžią teisėsaugą ir teisėkūrą (įstatymų pagalba) tiesiog atvaizdžiai naikina bet kokį smulkų verslą Lietuvoje.

Biblija pilna pavyzdžių kuomet Izraelio vadovai klausydavo Dievo pranašų, tuomet jiems sekdavosi, jų valstybės stiprėdavo ir turtėdavo (Elisiejaus, Izajo laikais). Bet kai tik valdovai pradėdavo iš pranašų tyčiotis, imdavo klausytis respektabilių teologų, aiškinančių, kad viskas yra gerai ir svarbiausia vykdyti nustatytus ritualus, jie žlugdavo. Paskutinis Izraelio valstybės pranašas Jeremijas labai pamokantis pavyzdys to, kaip Izraelio karalius Zedekijas dėl pasitikėjimo savo jėgomis, mokytais respektabiliais kunigais, mokslininkais, aukštuomenę, kariais (teisėsauga) ir užsieniečių (Egipto) pagalba, atmetė pranašo Jeremijo perspėjimus. Būtent už tai, po valstybės sunaikinimo, paskutinio Izraelio karaliaus Zedekijo sūnus buvo nužudyti tėvo akivaizdoje, o pačiam Zedekijui buvo išdurtos akys ir jis surakintas grandinėmis mirė Babilono kalėjime. Visa Izraelio aukštuomenė ir kunigai buvo nužudyti Babilono didžiūnų akivaizdoje. Išliko tik tie, kas iki to laiko buvo tremtyje Babilone. Būtent jie ir atstatė sužlugdytą valstybę.

Lietuva ir ją savanaudiškai administruojanti nuo sovietų likusi kolūkiečių nomenklatūra (biurokratija) ir KGBistinė nomenklatūra (teisėsauga), yra paskutinės Izraelio valstybės aukštuomenės kelyje. Jei niekas nieko nekeis, sunaikinimas ne už kalnų.

Biblija moko:

Kartais yra dalykas, apie kurį sakoma:
„Žiūrėk, tai šis tas nauja!“
Betgi tas dalykas jau buvo šimtmečiais prieš mus. (Ekl 1,10)


Esavičius

Galva ir uodega

Biblija moko:

'Jei atidžiai klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso ir vykdysi bei laikysi visus Jo įsakymus, kuriuos aš tau šiandien skelbiu, Viešpats, tavo Dievas, išaukštins tave virš visų žemės tautų. Visi šie palaiminimai ateis ir pasivys tave, jei klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso. Palaimintas tu būsi mieste ir palaimintas tu būsi lauke Palaimintas bus tavo kūno vaisius, tavo žemės derlius, tavo bandų, galvijų ir avių prieauglis. Palaimintos bus tavo klėtys ir atsargos. Palaimintas būsi įeidamas ir palaimintas būsi išeidamas. Viešpats sunaikins tavo priešus, kurie pakils prieš tave, tavo akivaizdoje; jie puls tave vienu keliu, o bėgs nuo tavęs septyniais keliais. Viešpats pasiųs savo palaiminimą į tavo sandėlius ir į visus tavo rankų darbus; Jis palaimins tave žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas tau duoda. Jei vykdysi Viešpaties, savo Dievo, įsakymus ir vaikščiosi Jo keliais, Jis patvirtins tave savo šventa tauta, kaip tau pažadėjo. Visos žemės tautos, matydamos, kad tu vadinamas Viešpaties vardu, bijos tavęs. Viešpats suteiks tau apsčiai gėrybių - tavo kūno vaisiaus, galvijų prieauglio ir žemės derliaus - krašte, kurį Viešpats prisiekė tavo tėvams atiduoti. Viešpats atvers tau savo gerąjį lobyną - dangų, kad duotų lietaus tavo žemei reikiamu metu ir laimintų tavo rankų darbą; tu skolinsi daugeliui tautų, bet pats iš nieko nesiskolinsi. Viešpats padarys tave galva, o ne uodega; visuomet būsi viršuje, o ne apačioje, jei tik klausysi Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, kuriuos aš tau šiandien skelbiu, ir juos vykdysi. Nenukrypk nė nuo vieno žodžio, kuriuos šiandien tau skelbiu, nei į kairę, nei į dešinę sekti kitų dievų ir jiems tarnauti. Bet jei neklausysi Viešpaties, savo Dievo, balso ir nesilaikysi bei nevykdysi visų Jo įsakymų ir įstatymų, kuriuos aš tau skelbiu, visi šitie prakeikimai ateis ir pasivys tave. Prakeiktas tu būsi mieste ir prakeiktas tu būsi lauke. Prakeiktos bus tavo klėtys ir atsargos. Prakeiktas bus tavo kūno vaisius, tavo žemės derlius, tavo galvijų ir avių prieauglis. Prakeiktas būsi įeidamas ir prakeiktas būsi išeidamas. Viešpats siųs tau prakeikimą, sumišimą ir nepasisekimą visame, ką darysi, iki tave visai sunaikins dėl tavo piktų darbų, nes apleidai mane. Viešpats siųs tau marą, kol tave nušluos nuo tos žemės, kurios paveldėti eini. Viešpats baus tave drugiu, šalčiu, sausra ir kardu, kurie persekios tave iki pražūsi. Dangus virš tavęs bus varinis ir žemė po tavimi – geležinė. Viešpats vietoje lietaus tavo žemei siųs smilčių audras, kol tave sunaikins. Viešpats leis priešams tave pavergti; vienu keliu išeisi prieš juos, o jiems puolant bėgsi septyniais; tu būsi išblaškytas po visas žemės karalystes. Tavo žmonių lavonai bus maistu padangių paukščiams ir žemės žvėrims, niekas jų nenubaidys. Viešpats baus tave Egipto votimis, šašais ir niežais, kurių negalėsi išgydyti. Viešpats ištiks tave pamišimu, aklumu ir širdies sustingimu. Vidudienį grabaliosi, kaip aklas grabalioja patamsyje, ir tau nesiseks tavo keliuose; tu būsi spaudžiamas ir išnaudojamas visą laiką, ir niekas tavęs neišgelbės. Vesi žmoną, o kitas gulės su ja. Pasistatysi namą, bet jame negyvensi. Užveisi vynuogyną, bet jo vaisių nerinksi. Tavo jautį papjaus tavo akyse, bet tu jo neragausi. Tavo asilą pasigaus tau matant ir tau jo negrąžins. Tavo avis paims priešas ir niekas tau nepadės. Tavo sūnūs ir dukterys bus išvesti į kitas tautas; belaukdamas jų, pražiūrėsi akis ir būsi bejėgis. Tavo žemės derlių ir visus darbo vaisius paims svetimieji, tu pats būsi mušamas ir žiauriai baudžiamas. Tu išprotėsi nuo to, ką matys tavo akys. Be to vargins tave piktos votys ir nepagydomos žaizdos, negalėsi išsigydyti nuo galvos iki kojų. Tave ir tavo karalių Viešpats atiduos tautai, kurios nepažinai nei tu, nei tavo tėvai; ten tarnausi mediniams ir akmeniniams dievams.

Ohola ir Oholiba

Dievas vadino nuo Dievo atsiskyrusio Izraelio sostinę Samariją - Ohola, o neva Dievą sekančio Judo sostinę - Jeruzalę - Oholiba. (Ez 23-4).

Raštas moko „Kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Nieko naujo nėra po saule." (Ekleziastas 1,9)

Kaip Izraelis Dievo valia suskilo dėl Saliamono nuodėmių, veikiant per Jeroboamą, taip ir netauta kuri buvo pavadinta Dievo tauta - Krikščionys, Dievo valia skilo veikiant per Liuterį.

Kaip atskalūnas Jerobomamas, žmogiškai mąstydamas savo širdyje, (1 kar 12,26) nutarė padaryti veršius ir pasakė tautai „toli jums eiti į Jeruzalę. Izraeli, štai tavo dievai, kurie tave išvedė iš Egipto žemės'“ (12,28), taip ir Liuteris vietoj tautos stipinimo leido prisikurti daugeliui veršių – naujųjų pseudokrikščioniškų bažnyčių, į kurias žmonės renkasi garbinti nesusivokdami, kad garbina ne Kristų, o "pateptuosius" veršius (netikrus kristus).

Kaip ir su Jeroboamu atsiskyrusi Samarija (Ohola) buvo teisesnė už savo seserį Jeruzalę (Oholibamą) (Jer 3,11), taip ir šių dienų naujosios bažnyčios atrodo teisesnės už senają Katalikų apaštališkąją Bažnyčia. Bet kaip ir abidvi neištikimos ir paleistuvaujančios seserys buvo atiduotos jų meilužiams (asirams, persams, medams), to pačio laukia ir naujų laikų pasidalinusios bažnyčios (jos bus atiduotos musulmonams).

Tik likutis bus išgelbėtas.

Kaip tada likutis buvo būtent tie, kas neklausydamas žmogiškų priesakų, respektabilių, dplomuotų ir turtingų teologų, Dievo klausė labiau negu žmonių, taip ir dabar tikrieji krikščionys (išgelbėtas likutis) bus tie, kas atmes žmogiškus priesakus ir seks Kristų (Nieko naujo nėra po saule. Ekleziastas 1,9)

Dievo reikia klausytis labiau negu žmonių.

Su broliška meilę
Esavicius

Kas žudė žydus Lietuvoje?

Šiandien internete skaitydamas kelis skirtingus straipsnius radau ir sugretinau pora faktų, kurie atrodo gan iškalbingai.

Lietuvos ryto straipsnyje „Holokaustas Lietuvoje – be susitaikymo su skaudžia istorija“ Efraimas Zurofas pasakoja, kad jo dėdę 1941-ųjų liepos 13 dieną VILNIUJE pagrobė grupė lietuvių, „siautusių miesto gatvėse ir ieškojusių barzdotų žydų, kuriuos galėtų suimti“. „Jį nuvedė į Lukiškes – iki šių dienų pagrindinį miesto kalėjimą – ir netrukus nužudė“. Toks pats likimas ištiko ir jo žmoną bei du sūnus.

Toliau Efraimas mini, kad Lietuvos žydų masinių žudynių mastai – ir aktyvus vietos gyventojų dalyvavimas – yra užfiksuoti dviejuose liūdnai pagarsėjusiuose holokausto istorijos dokumentuose. SS dalinio, veikusio VILNIAUS APYLINKĖSE vadas Karlas Jaegeris paliko ataskaitą, kurioje dalykiškai fiksavo kiekvieną dieną nužudytų žmonių skaičių. Tipiškame 1941-ųjų rugsėjo 1 dieną paliktame įraše vardijami tądien nužudyti žmonės: „1404 žydai vaikai, 1763 žydai, 1812 žydžių, 109 protiškai atsilikę žmonės, viena už žydo ištekėjusi vokietė ir viena rusė“.
Savo ataskaitoje K.Jaegeris pažymi „svarbią“ LIETUVIŲ pagalbą ir teigia, kad 4 tūkst. žydų žuvo per „pogromus ir egzekucijas”, surengtas LIETUVOS SUKILĖLIŲ. Iš viso nuo 1941-ųjų vasaros iki tų pačių metų lapkričio nužudyti 133 346 žmonės, kurių absoliuti dauguma – žydai. Antrasis dokumentas – Vilniaus lenkų žurnalisto Kazimierzo Sakowicziaus, kuris gyveno greta didžiausių žudynių Lietuvoje vietos, parašytas „Dienoraštis: Paneriai 1941 liepos 11 – 1943 lapkričio 6“.

„Tai nesibaigiančio žiaurumo litanija, kurioje daugiausia lietuviai žudo Lietuvos žydus. 1943-ųjų balandžio 5-ąją paliktuose įrašuose aprašomos 2500 žydų, atvežtų 48 traukinio vagonuose, skerdynės: „Moteris su vaiku rankose ir dviem mažomis mergaitėmis, įsikibusiomis į jos drabužius. Lietuvis ima negailestingai jas mušti lazda. Vienmarškinis žydas puola prie lietuvio ginti mušamos moters. Šūvis, ir jis parkrenta, beveik po žydės kojomis. Antras lietuvis griebia iš moters vaiką ir meta į griovį, žydė moteris kaip išprotėjusi bėga prie griovio, o iš paskos seka du maži jos vaikai. Iššaunami trys šūviai“.

Ypatingai atkreipkite dėmesį į tai, kad šie du SVARBIAUSI holokausto istorijoje pagarsėję dokumentai, apie Lietuvos žydų masinių žudynių mastus ir aktyvų vietos gyventojų dalyvavimą, fiksavo VILNIAUS KRAŠTO „lietuvių“ pogromus ir VILNIAUS KRAŠTO „lietuvių“ sukilėlius.

Perskaitęs straipsnį apie Lietuvos Žydų tragediją, aš netyčiom atsiverčiau kitą straipsnį, kuris vadinasi „Ilgas kelias į Vilnių“. Šiame istoriniame straipsnyje aptikau pasakojimą apie tai kaip 1939 m. Lietuviai perėmė savo sostinę Vilnių ir kaip Lietuvius priėmė, dviejų dešimtmečių agresyvios polonizacijos sužeisti ir dezorientuoti, VIETINIAI GYVENTOJAI:

„Lietuvos vyriausybės ir lietuvių tautos geranoriškumą vertino toli gražu ne visi Vilniaus lenkai. Nacionalistiniai lenkų sluoksniai, ypač jaunimas, laikė lietuvius tokiais pat okupantais kaip vokiečiai ar sovietai, tiktai silpnesniais, todėl elgėsi itin įžūliai. Jau spalio 29 d., vykstant miesto perėmimo iškilmėms, Pilies gatvėje mėgino demonstruoti apie 800 lenkų būrys. Spalio 31 d. įsisiautėjusi minia pradėjo MUŠTI ŽYDUS, daužyti jų namų langus, plėšti parduotuves. Prie miesto savivaldybės demonstrantai šaukė „Tegyvuoja Lenkija!“, „Šalin lietuvius!“ Lietuvos policija, iš pradžių veikusi neryžtingai, vėliau jau nepajėgė riaušių numalšinti. Minia išsiskirstė tik tada, kai į gatves išvažiavo sovietų tankai. Neramumai, daugiausia Rasų kapinėse, vyko ir lapkričio pirmosiomis dienomis.“


Dabar pakalbėkime kas gi buvo tie VILNIAUS KRAŠTE veikę „Lietuvos sukilėliai“ kurie niekšingai žudė Lietuvos žydus?

Iš istorijos puikiai žinome, kad prasidėjus karui tarp Vokietijos ir SSRS, 1941 m. birželio 23 d., Lietuvių sukilimas įvyko KAUNE, kurio metu jo dalyviai užėmė Kauno Radiofoną, Radio stotį, paštą ir telegrafą. Sukilimas greitai išsiplėtė po visą Lietuvą. Taip pat žinome, kad Lietuvių sukilimo stambūs būriai telkėsi Utenoje, Šeduvoje, Gelažiuose, Užpaliuose. Sukilėliai aktyviai kovojo Švenčionių, Panevėžio, Rokiškio, Ukmergės, Šiaulių, Zarasų apskrityse. O štai Vilniaus krašte, apie kurį byloja du svarbiausi holokausto dokumentai, Lietuviai dar nebuvo įsitvirtinę, nes tai nebuvo įmanoma padaryti per vienerius metus. Vilniaus krašte aktyviai ir be ceremonijų veikė LENKŲ sukilėlių „Armijos krajovos“ daliniai.

Nenoriu daryti jokių išvadų, šiaip pateikiu įdomius faktus pamąstymui. Manau kažkam iš Lietuvos istorikų vertėtų dar kartą objektyviai ištirti ir įvertinti Lietuvių tautos, kaip sociumo ir bendrijos dalyvavimą holokauste. O nuo savęs, aš priminsiu tris istorinius faktus dėl Žydų gyvenimo Lietuvoje, apie kuriuos jau rašiau ankščiau:

Pirma, viso pasaulio Žydai, Lietuvos sostinę Vilnių visuomet vadindavo Šiaurės Jeruzalė. Pažymėtina, kad nei vieno kito miesto pasaulyje, Žydai ne vadino Jeruzale, tiktai Vilnių (aišku išskyrus tikrąją Jeruzalę Palestinoje). Tai byloja apie Žydų tautos gerą (konfortišką) savijauta krašte, kuriame jie gyveno daugiau nei aštuonis šimtus metų. Tarp Lietuvių Lietuvoje, jie jautėsi lyg tėvynėje.

Antra, kiek man yra žinoma pasaulyje, tik Lietuvių kalboje žodis apibūdinantis Izraelitus yra gerybinis, nuo žodžio žydėti – Žydas. Lietuviai matė, kad atėjūnai visada žydi, nes jie laimingi gyvendami su Dievu. Jau vėliau, po mūsų valstybės padalinimo, kai gausi Lietuvos Žydų diaspora atsidūrė Rusijos ir Lenkijos platybėse, juos paniekinamai pradėjo vadinti «жиды», iškreipiant grąžų Lietuvišką žodį Žydas.

Ir Trečia, Lietuva buvo vienintelė valstybė visoje Europoje, ką ten Europoje, visame pasaulyje, kurioje Žydai nebuvo persekiojami. Apie tai, kaip Europoje tais laikais buvo elgiamasi su Žydais ir kodėl jie bėgo būtent į Lietuvą, puikiai iliustruoja vienas žinomas istorinis įvykis:

Didysis Ispanijos inkvizitorius Tomas Tronkvimada, rodydamas perdėtą uolumą, nekreipdamas dėmesio į Popiežiaus Siksto IV perspėjimus, tiesiog pribloškiamai žiauriai persekiojo kitatikius. Ispanijos Žydų diaspora, norėdama atsipirkti nuo persekiojimų, surinko labai didelę pinigų sumą ir pasiūlė ją Ispanijos karaliui Ferdinandui. Tranvimada sužinojęs apie tai, atėjo pas karalių ir sviedė jam po kojų trisdešimt sidabrinių, pasakęs, kad taip jau yra buvę istorijoje. Ferdinandas nusileido Trankvimadai, todėl Žydams nieko kito ne liko kaip bėgti kuo toliau. Neturiu duomenų kur jie bėgo, bet labai tikėtina, kad jie pabėgo būtent į saugiąją Lietuvą, Žydų prieglobstį. Dar viena svarbi istorinė aplinkybė, Žydų pogromai, buvusios Lietuvos teritorijoje prasidėjo tik nuo Bogdano Chmelnickio laikų, kuomet Lietuva pradėjo pereiti į Rusijos įtaką. Niekada istorijoje, kol Lietuviai patys valdė savo šalį, Žydai ne buvo persekiojami.

p.s. Paskutiniai istoriniai įvykiai taip pat aiškiai rodo, kad dauguma Lietuvių, rizikuodami savo, savo vaikų ir šeimų gyvybėmis, gelbėjo savo kaimynus Žydus. Žydų literatūroje rašoma, kad Lietuvoje yra mažiausiai 350 teisuolių, gelbėjusių žydus holokausto metu. Skaičius nuolat didėjantis. Suskaičiuokime: gauname Lietuvoje yra vienas teisuolis apie 10 000 gyventojų. Gyventojų mažėjant šis skaičius tik auga. Visoje Europoje yra 800 milijonų gyventojų. Izraelio duomenimis viso Europoje yra 15 000 teisuolių. Skaičiuojame: Europos vidurkis - vienas teisuolis 53 333 gyventojų. Išvada: Lietuvoje teisuolių yra 5 kartus daugiau, negu Europos vidurkis. Lietuvoje Tarptautinė istorinio teisingumo komisija Pasaulio Tautų teisuolių apdovanojimus organizuoja bendradarbiaudama su Izraelio ambasada, Valstybiniu Vilniaus Gaono žydų muziejumi bei Lietuvos žydų bendruomene. Pagal jų skaičius teisuolių Lietuvoje dar daugiau. Specialiais Jad Vashem atminimo medaliais už nesavanaudišką pagalbą žydams Holokausto metais tai yra PASAULIO TAUTŲ TEISUOLIŲ APDOVANOJIMU yra apdovanota per 22 tūkst. įvairių valstybių atstovų. Tarp jų yra ir 780 Lietuvos piliečių (LR ambasados Izraelyje tinklapis). Gali būti, kad Lietuvos žydus žudė gal 20, gal 60 išsigimėlių iš mūsų tautos. Teisuoliai statistikoje aiškiai vyrauja. Todėl dėl kelių sužvėrėjusių niekšų nusikaltelių, vadinti visą Lietuvių tautą žydšaudžiais, yra ne tik neatsakinga, bet ir nusikalstama. Lietuviai per amžius yra Žydų Gelbėtojų Tauta.

Ne be reikalo, tikrieji Žydai vadina žemės kirmėlėmis tuos, neva žydus, kurie prisidengę baisios Žydu tragedijos vardu, bando išplėšti kuo daugiau naudos asmeniškai sau. Būtent tokios „žemės kirmėlės“, nenuilstamai puola bet kurį, kas norėtų įnešti aiškumą dėl Žydų istorijos Lietuvoje.

Esavičius

Aukojimas bažnyčiai

Prieš porą dienų skaičiau straipsnį dėl aukojimo bažnyčiai, o po straipsniu perskaičiau komentarus nuo kurių pakraupau.

Skaitydamas apykvailius pykčio pliūpsnius, prisiminiau ką apie tai kalba Biblija:

Senasis testamentas pilnas pavyzdžių, kuomet Izraelitai palikdavo savo bažnyčią (Dievo įteigtą tarnystę) ir bandydavo kaupti turtus. Jie bažnyčiai skirdavo tik tai kas likdavo. Pasekme - vergavimas svetimiems ir totalus skurdas. Kai tik Izraelitai suprasdavo, kad visa ko gerovės pagrindas yra Dievo palaima, jie pradėdavo dosniai aukoti savo bažnyčiai, todėl turtėdavo ir pradėdavo viską valdyti.

Reikia būti visiškam mulkiui, jei norėdamas gyventi gerai, gaili skirti lėšas Dievo darbui. Normalus žmogus suvokia, kad tik Visagalis Dievas kam nori tam ir duoda turtus ir valdžią. Argi gali tikėtis turtų ir valdžios jei niekini Tą, Kuris sprendžia ir atmeti tuos kas Jam tarnauja Jo namuose?

Komentaruose perskaičiau tokią nesąmonę:

"O dėl aukų... Kiek aukoja tikintieji, tiek dievulis gali pasitenkint ir rodyt kuklumo pavyzdį."

Na jau jeigu tu įpareigoji Dievą gyventi kukliai, tai nesistebėk, kad ir Jis tau duoda kuklu pragyvenimą, vergo, tarno, samdinio pozicijoje.

Biblija moko: Jūs jau nuo savo tėvų dienų palikote mano nuostatus ir jų nesilaikėte. Sugrįžkite pas mane, tai Aš sugrįšiu pas jus. Jūs sakote: 'Kaip mums sugrįžti?' Ar gali žmogus apiplėšti Dievą? Tačiau jūs apiplėšėte mane. Jūs sakote: 'Kaip mes apiplėšėme Tave?' Dešimtinėmis ir aukomis! Prakeikimas krinta ant jūsų, kadangi jūs, visa tauta, apiplėšėte mane. Atneškite visas dešimtines į sandėlius, kad būtų maisto mano namuose, ir tuo išmėginkite mane, - sako kareivijų Viešpats. - Ar Aš neatversiu jums dangaus langų ir neišliesiu jums apsčiai palaiminimų? Ar nesudrausiu kenkėjo, kad jis nesunaikintų jūsų laukų derliaus ir vynmedis neliktų be vaisių? - sako kareivijų Viešpats. - Tada visos tautos vadins jus palaimintais, nes būsite graži šalis, - sako kareivijų Viešpats. (Mal 3,5-12)


Su broliška meilę ir rūpesčiu
Esavičius

Pora žodžių apie skiepus

Šiandien pagalvojau, kad ankščiau buvau labai uolus naujausių mokslinių tyrimų sekėjas. Todėl visada skiepijausi nuo gripo. Keista, bet iki tol kol skiepijausi, pastoviai sirgau gripu. Kai paklausdavau gydytojų kas čia darosi, jie būtinai „kompetentingai“ paaiškindavo, jog jeigu nesiskiepčiau būtų dar blogiau. Kai prieš devynis metus nutariau, kad geriau užkrato jokiais kiekiais i organizmą neįleisti, gripu nebesergu.

Keistas jausmas, bet man atrodo, kad medicininiu kompanijų strategai aiškiai suvokė seną tiesa - genialumas yra paprastume. Bet koks produktas turės paklausą tik tuomet, kai bus kuo daugiau klientu. Pabrėžiu, kad tai tik mano asmenine nuomonė, bet man susidaro toks įspūdis, kad pradžioje per visas masinio informavimo priemones kompetentingai sukuriama ligos baimes isterija (taip buvo daroma su paukščiagripiu, kiauliagripiu ir pan.), vėliau pasiūlo neva skiepą (su tos ligos sukėlėjais). Kai apkvailinti žmonės prisiperka užkrato (skiepu) ir to užkrato prisileidžia, natūralu, kad vėliau daugelis pradeda sirgti, t.y. tampa potencialiais vaistų pirkėjais - klientais. Taip atsiranda darbo gydytojams, o kompanijos gaminančios įvairias penicilino (paprastas džiovintas pelėsis) atmainas gauna beprotiškus pelnus.

Kodėl valstybinės institucijos su tuo ne kovoja? Labai paprasta, ligos tai milžiniškos valstybės pajamos, be to baimės paveiktą žmonių masę daug lengviau valdyti ir rodyti savo reikalingumą surenkant mokesčius.

Labai įdomus pastebėjimas dėl kiaulių gripo. Lietuvoje niekaip nepavyko įtikinti žmonių skiepytis t.y. savanoriškai įsileisti užkrato. Vienintelėje vietoje Lietuvoje, kur už JAV pinigus ir JAV skiepais buvo paskiepyti žmonės, tai kariūnų mokykla. Būtent iš ten ir prasidėjo visas kiaulių gripo kelias po Lietuvą. Prisimenat žiniasklaidos pranešimus apie susirgusius kariūnus kurie per atostogas išplatino užkratą tarp savo artimųjų.

Esavičius

Triasmenis Dievas (Vienas Dievas Trijuose Asmenyse)

Vienas pasakojimas byloja, kaip Šv. Augustinas, vaikščiodamas pajūriu, mąstė apie Švenčiausios Trejybės paslaptį ir troško ją suvokti. Netikėtai pamatė mažą berniuką, žaidžiantį ant pajūrio smėlio. Berniukas bandė savo saujele perpilti jūrą į duobelę, išraustą pakrantėje. Didysis teologas pasiteiravo, ką berniukas nori padaryti, o šis atsakė, norįs perpilti jūrą į duobelę. Šv. Augustinas nusišypsojo: „Tai neįmanoma!“ ir išgirdo berniuko atsakymą: „Man lengviau perpilti jūrą į šią duobelę, negu tau savo protu suprasti Švenčiausios Trejybės paslaptį“. Tai pasakęs, berniukas pranyko, o Šv. Augustinas savo protu pajuto dangaus pamoką.

Šv. Augustinas rašo: „Perskaičiau visus raštus, kuriuos galėjau, ir jie visi liudija tą pačią, paveldėtą iš apaštalų, tiesą, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra vienodi dievyste”.