Elitinis kolchoznikas (naujųjų laikų pasaka)

   Gyveno karta labai protingas žmogutis. Sovietmečiu žmogutis gavo puiku zootechniko išsilavinimą ir buvo kolchozo "Iljiciaus kelias" pirmininkas. Jis puikiai išmoko gyventi kolūkinėje santvarkoje, žinojo kaip ir su kuo reikia sutarti, kam ir kiek duoti, su kuo važinėti į medžiokles tam, kad jo valdžia kolchoze būtų nepajudinama. Bet štai pasikeitė laikai ir kolūkių sistema žlugo. Žmogutis su nuostaba pamatė, kad jokių vadų virš jo nebeliko. Jis tapo nepriklausomas nuo nieko, nebereikėjo niekam atsiskaityti.
  Protingas žmogutis greitai susigraibė visą kolchozo turtą ir tapo dideliu ūkininku. Jis niekino aplinkui jį gyvenančius kaimynus bėdžius, didžiavosi savo kombainais, traktoriais, žemėmis ir buvusio kolchozo pastatais. Kadangi naujasis ūkininkas buvo labai godus, jis reikalavo iš samdinių vis daugiau darbo ir mokėjo už jį vis mažiau. Jo kaimynai visai nuskurdo. Džiūgavo ūkininkas supirkinėdamas iš “nemokančiu gyventi kvailių” jų paskutinius turto likučius. Ūkininkas niekino savo kaimynus ir vis labiau žavėjosi įvairiais, laikinai pas jį atvažiuojančiais, užsieniečiais. Tie jam pasiūlė tapti labai slapto tarptautinio “liūtų” klubo nariu. Jie aiškino ūkininkui, kad su visokiais bėdžiais nereikia skaitytis. Per gausius mokymo seminarus Tailande jie parodė ūkininkui įvairias pikantiškas galimybes "elitinio" poilsio paivairinimui. Kartu su savo “slaptais” užsienietiškais draugais, ūkininkas iniko į linksmą gyvenimą, prisistatė pirtelių ir netgi pradėjo prievartauti savo bėdžių kaimynų vaikus, nei kiek nebijodamas jokių pasekmių. Po kiek laiko neapsikentę tyčiojimosi, nuskurdę kaimynai pradėjo išvažinėti iš tų apylinkių. Džiaugėsi ūkininkas, juk kuo mažiau “smirdžių” tuo jam geriau, pasodins mišką buvusių kaimynų sodybų vietoje ir gyvens kaip ponas. Labai greitai išsivažinėjo visi kaimynai, neliko nei vieno. Buvo uždaryta mokykla, bažnyčia, vienintelė kaimo kavinukę ir kiti žmonių lankomi objektai. Be to, jo draugai užsieniečiai pasiūlė jam investuoti dalį savo turto ir gyventi nedirbant. Po kiek laiko paaiškėjo, kad investicija te buvo ūkininko turto išviliojimas, todėl jo nauji užsienietiški draugai palikę jį kvailio vietoje, daugiau su juo nebebendravo. O be to ir išmirusiame kaime nebeliko jų pamėgtų pramogų objektų. Liko ūkininkas vienas, su savo šeima ir dideliu tuščiu ūkiu. Paūgėję ūkininko vaikai, nematydami jokios perspektyvos taip pat pabėgo iš kaimo. Ūkininko žmona, seniai nebejautusi jokio ūkininko artumo ir netgi neturėdama su kuo paliežuvauti, bei prieš ką pasipuikuoti savo turtu, tapo šlykščia apsileidusia ragana, kuri pastoviai pjovė ūkininką savo bobiškais marazmais. Be to, ji tapo tarptautinio feminisčių klubo nare, todėl kas kartą demonstruodavo savo nepriklausomybę nuo “šovinistinio” kuilio (būtent taip ji pastoviai vadino savo vyrą). Nebegalėdamas rasti ramybės namie, ūkininkas vis dažniau inikęs dirbo iki išnaktų ir atstatinėjo savo prarastus finansus. Ir štai atėjo laikas, kai apsižvalgęs ūkininkas suprato, kad gyvenimo nebėra. Yra pastatai, yra žemė ir technika, bet pasipuikuoti visu tuo nėra prieš ką. Net vaikai ir tie pabego. Be to, “modernūs” šeimyniniai santykiai su žmona jau visai baigė išvesti jį iš proto. Todėl vieną dieną, jis paėmė savo medžioklinį šautuvą, nuėjo į namus, nušovė amžinai niurnančią žmoną (feministinę ragana) ir nusišovė pats.

   Išlepinti ūkininko vaikai, nebenorėjo sugyžti į kaimą, todėl pradėjo išpardavinėti visa ūki. Kadangi vietovė išmirusi, niekas nenorėjo pirkti pačio ūkio. Be to, ūkininko vaikai, mėgdžiojant įvairias užsienietiškas plevėsas buvo išmokslinti Montesori mokymo sistemos pagrindu, todėl visiškai nesuvokė realaus gyvenimo. Mieste jie tapo naujaisiais miesto “bochemos” nariais ir labai greitai su savo draugais pragėrė tai ką sugebėjo parduoti (technika ir padargus), o visas žemes ir griuvėsius paliko be priežiūros. Tai sužinoję, buvę kaimo gyventojai (kurie per tuos metus atkuto užsieniuose), susirinko į bendruomenės sueigą ir nutarė išsipirkti tai kas liko. Miesto landynėse surado visiškai nusibomžavusius ūkininko palikuonis ir už skatikus išsipirko savo kaimą su visomis žemėmis atgal. Atstatė kaimą, mokyklą, bažnyčią ir gyveno ilgai ir laimingai.


 . . p.s. Ne darykite Lietuvoje revoliucijų, tai beprasmiška. Revoliucijos suėda savo vaikus, o jų vaisiais visada naudojasi vien tik niekšai. Susirinkite šeimas, parduokite visą turtą Lietuvoje (kol jis dar visai ne nuvertėjo) ir važiuokite į vakarų europą. Parduoto turto pakaks apmokėti nuomai ir pradžiai gyvenimui. Pirmus puse metų bus sunku, vėliau pamatysite kuo skiriasi galvijų sukurta ir valdoma valstybinė sistema nuo krikščionisku šalių sistemos, paremtos principu "mylėk savo artimą kaip patį save". Čia netgi kairieji ir tie daugumoje giliai tikintys krikščionys (Pav. Tonis Blairas buvęs Britanijos ministras pirmininkas), neskaitant nežymios dalies degeneratu, kuriuos (tam, kad bent laikinai atsikratyti) dažniausiai siunčia kaip mokytojus ir ekspertus į atsilikusias trečiojo pasaulio šalis. Puikiai tokių mokytojų ir ekspertų siuntimas (atsikratymas jais) yra pavaizduotas 1997 m. komedijoje “Bynas (Bean)”. Jei kas ne mate siūlau pažiūrėti ir susidaryti bendrą vaizdą kas per “ekspertai” konsultuoja ir moko mūsų elitinius kolchoznikus. Be to, tokie “ekspertai” ne tik moko mūsų elitą, bet netgi ir asmeniškai įsikinko į darbą, pav. rodo kaip efektyviai bankrotinti Lietuviškus bankus.


 Esavičius

Skarmalių kultūros adeptai

.

Lietuvos Prezidentės, Jos Ekselencijos Dalios Grybauskaitės sprendimas nevykti į trečiarūšį pasitarimą Varšuvoje, sukėlė tikrą skandalą Lietuvoje. Įvairūs apžvalgininkai, ekspertai ir kitoks viešosios erdvės planktonas pradėjo piktintis ir stebėtis tokiu "neatsakingu" žingsniu, "draugiškos" valstybės atžvilgiu.
Pamenate kunigo, didžio Lietuvių poeto Maironio, ugningas eiles skirtas lenkų "draugiškumui" įvardinti:

Gana po priedanga brolystės
Mums čiulpė syvus pasalais!
Kultūros savo skarmalais
Mums plėšė kalbą dėl lenkystės
Ir smaugė savo verpalais!

Šių eilių aktualumas nei kiek nepaseno ir šiomis dienomis. Vien ko verta oficialių lenkijos politikų laikysena ir replikos Lietuvos atžvilgiu. Nutautėjęs Lietuvos tuteišas, šiuo metu vadovaujantis Lenkijai, net drįso palyginti savo protėvių tėvynę Lietuvą su ožka. Manau už tokius žodžius didis poetas, Lietuvis Adomas Mickevičius, būtų sukūrės kokį nemirtingą pamfletą Kamarauskų Broniuko "garbei", o to meto didvyrys Lietuvis Tadas Kostiuška, kuris už tą pačią Lietuvą liejo kraują, būtų iškvietęs jį į dvikovą.

Greičiausiai šie, Lietuvos Prezidentė kritikuojantys kalbėtojai, kaip ir daugelis šiuolaikinių tuteišų (už Sikorskio 1000 lenkiškų sidabrinių, leidžiančių savo vaikučius į lenkiškas mokyklas), kaip mantras įsisamoninę supratimą, kad lenkija per lenkiškai kalbančius dvarus Lietuvoje, nešė kultūros šviesą tamsiai Lietuvos prastuomenei.

Šie dirbtinos tapatybės nešiotojai net nesuvokia šio įsitikinimo absurdiškumo, nes jokių lenkiškų dvarų Lietuvoje niekada ne buvo, Lietuvos Statutas draudė lenkams pirkti žemę Lietuvoje. Be to įsivaizduojant, kad kažkokia kalba (pati iš savęs) nešė kultūrą Lietuviams, reikia bent jau suprasti, ką reiškia sąvokos "kultūra" ir "kalba".

Tai, va. Sąvoka "Kultūra", verčiant iš senovės lotynų kalbos, reiškia žemės ūkį. Aš dažnai eidamas pasiknaisioti po savo gėlių darželį sakydavau kaimynei, kad einu užsiimti kultūriniu darbu.

O sąvoka "kalba", apbūdina tarpusavio komunikacijos priemonę, įrankį, supratimui tarp individų pasiekti.

Tik visiškai nesuvokiantis šių sąvokų prasmės mankurtas, gali didžiuodamasis įsivaizduoti, jog kalba (komunikavimo priemonė) pati iš savęs skleidė lenkišką kultūrą (žemės ūkį) Lietuvoje. Tuo labiau lenkiškos kultūros skleidėjais negalėjo būti Lietuvių kilmingieji (kurie po lietuvio Jogailos karaliavimo valdė ir visą lenkiją), nors jie komunikacijos patogumui ir naudojo savo vasalų raštininkų kalbą, kaip ir kitas, jiems pavaldžių tautų kalbas. Tai pirma.

Antra. Imkime pavyzdžiu kitą žinomą pasaulio tautą, Žydus. Žydai savo savivoką/kultūrą kūrė beveik visomis žinomomis Europoje kalbomis, tame tarpe ir lenkų, bet dėl to Žydai lenkais ne tapo ir jų žemės ūkio (kultūros) neperėmė. Net TANAKA (Senasis testamentas) yra parašytas dviem kalbomis, Hebrajų ir Aramėjų. Naujasis testamentas tų pačių Žydų kilmės apaštalų parašytas senaja graikų kalba. Nuo to, kad jie komunikavo graikiškai, jie graikais ne tapo. Ar sekate mintį?

Nors tiesa pasakius, žvelgiant iš mano empyrinių pastebėjimų, turiu pripažinti, kad kalba turi įtakos kasdieniniame gyvenime. Kadangi esu Vilnietis ir nuo mažens esu susidūręs su nutautėjusiais Lietuviais (vadinančiais save lenkais), todėl matau tiesiogini ryši tarp to kokioje kalbinėje terpėje tu gyveni ir kokia aplinka aplink save kuri.

Ankščiau mano kaimynystėje gyveno apsileidusi, bet labai "honorova" (išdidi) šeima. Jie įvardino save tikrais lenkais, nors pavardės pas juos Lietuviškos. Jų „lenkiškumas“ buvo toks didelis, kad dirbdami valstybinėje įstaigoje ir turėdami tam tikrą įtaką, visas prekes įstaigai pirkdavo tik lenkų gamybos, Lietuviškų nepirko nė iš tolo.

Karta prieš kokius 10 metu, teko nuvykti su jais, į jų gimtąjį kraštą Širvintų raj. Netoli Kernavės. Iš pokalbių su jais sužinojau, kad tuo metu kai lenkai niekšingai okupavo mūsų sostine ir jos apylinkes, mano aprašomų žmonių giminė buvo perskirta demarkacines linijos.

Ta gimines pusė kuri buvo lenkų kontroliuojamoje teritorijoje, prievarta buvo įsukta į Pilsudskio/Želigovskio lenkinimo politikos krumplius, patapo "tikrais lenkais". Nuo to laiko visa ta gimine yra nesutaikomai pasidalinusi. Vieni (tie kurie turėjo laisva valia pasirinkti) yra likę Lietuviais, o tie kuriuos prievarta sulenkino, net girdėti nenori apie Lietuvius ir visaip niekina Lietuvybe ir Lietuviu kalba. Keisčiausia, kad nors jie ir yra vienos giminės, bet jų gyvenimo būdas skiriasi tiesiog stulbinamai. Lietuviškai kalbantys yra susitvarkę savo sodybas, darbštus, tvarkingi ir labai geranoriški. Tie kas nutautėjo ir gyvena lenku kalbinėje aplinkoje, yra tiesiog stulbinamai išdidūs (be jokio pagrindo), labai nevalyvai gyvena, pikti, pagiežingi ir visur tiesiog nesveikai kaišioja ta savo dirbtini lenkiškumą, nemokėdami net dorai kalbėti lenkiškai.

Ta pagieža Lietuvai ir Lietuviškumui, dirbtinų lenkų tarpe, yra tiesiog patologiška. Priminsiu, kad būtent tame krašte įvyko žymi Draučių tragedija kuomet nutautėjęs, lenku save įsivaizduojantis tuteišis, iššaudė kaimynus Lietuvius.

p.s. Lietuvis Adomas Mickevičius rašė „Lietuva tėvyne mano, tu kaip sveikata, tik tuomet kai tavęs netenki, supranti kokia tu brangi“. Nesvarbu, kad jis rašė tai lenkiškai, tokia buvo to laikotarpio Lietuvių komunikavimo realija. Mums visiems pagaliau reikia įsisamoninti, kad Lietuviai bajorai neperiminėjo jokios lenkiškos kultūros, jie sukurė Lietuvių kulturą keturiom kalbom, lotynu, rusų, vokiečiu ir lenkų, o Lietuvių kalba visada liko didžiosios valstybės elito slaptoji kalba, kuri tarnams buvo neįkandama. Todėl nepasiduokime mankurtiškiems įtikinėjimams apie tai, kad mums kažkas kažkokią kultūrą įdiegė. Viską ko reikėjo, mes pasiemėme patys, savo jėga ir sumanumu, o ko neradome iš kur pasiimti, mes susikūrėme. Lietuvių kūriniais (kultūra) naudojasi vokiečiai, rusai, lenkai, ukrainiečiai ir baltarusai, išdidžiai vadindami tai savo kultura.

Esavičius

Eli, Eli, lema sabachtani?

Prieš pat mirtį ant Kryžiaus, Žmogaus Sūnus sušuko: Eli, Eli, lema sabachtani?, tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!


Mūsų Viešpats ir Karalius, Jėzus Kristus, mus perspėjo, kad Jis ir Jo Tėvas Dievas, Visagalis Dangaus ir Žemės Sutverėjas, yra VIENA. Jeigu mes matome Jį, mes matome ir Jo Tėvą, jeigu mes tikime Jį, tai mes tikime ir Jo Tėvu, Jeigu mes sekame Juo reiškia mes einame pas Dievą.


Kadangi Dievas negali numirti, Jėzaus Kristaus Dieviškoji esybė, Jo Mylintis Tėvas esantis Jame, trumpam atsitraukė, nuo Savo Viengimio Sūnaus ir leido Jam įvykdyti tai kam Jis ir buvo atėjęs į šį pasaulį. Leido Jam numirti tikra mirtimi už mus, nuklydusius Dievo kūrinius, kuriuos Jis sukūrė su meilę, pagal Savo Atvaizdą ir Panašumą. Dievas matė ir kentė Savo Viengimio Sūnaus begalinį skausmą ir mirtį. Būtent dėl to skausmo ir viengimio Sūnaus mirties, Dievas atleido VISKĄ tiems, kas patikėjo, patiki ir patikės Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Jėzus Kristus savo kančios mirtimi išpirko visas mūsų kaltes, kuriomis mes nusikaltome, nusikalstame ir nusikalsime Dievui Tėvui. Jis už mus iškentėjo tai, kas buvo skirta mums patiems. Tai neįtikėtina dovana ir Dievo malonė, kuri suteikiama ne už nuopelnus, o dykai.


Tie kas patiki Jėzumi Kristumi, nebeteisiami Dievo teismo, nes už juos jau sumokėta Jėzaus Kristaus, Žmogaus Sūnaus KRAUJU. Įtikėję, jie pereina tiesiogiai iš mirties į GYVENIMĄ. Tikrą gyvenimą, pilną Dievo malonės ir rūpesčio. O tie kas atmeta Jėzų Kristų, tie jau pasmerkti dėl savo netikėjimo.


Tėvas prikėlė Savo Sūnų, lygiai taip pat Jis prikels ir mus, Jo Sūnaus sekėjus ir mokinius. Visiems kas patiki Jėzumi Kristumi, Jis suteikia galią tapti Dievo vaikais. Niekada nepamirškite to broliai ir šaukitės savo maldose Jėzaus Kristaus vardo, nes NEI VIENAS kas šauksis Dievo vardo ne bus sugėdintas ir NEI VIENO kuris ateis pas Jėzų Kristų, Jis ne atstums.

Žmonės pradeda atsimerkti

.

Gripo epidemijos baimės sėjimas žiniasklaidoje ir po jo einančios visuotinio vakcinavimo isterijos turėtų baigtis. Žmonės kuriems yra suteikta mąstymo dovana jau seniai neleidžia į savo organizmą užkrato jokiais kiekiais, bet ir teletabiai, kurie savo gyvenimą organizuoja vien žiniasklaidos suformuotos pasaulėžiūros principais ir įvairių autoritetų mintimis, taip pat turėtų susimąstyti. Neseniai Danijoje buvo atliktas labai autoritetingas mokslininkų-medikų tyrimas, kurio išvados šokiruoja uolius skiepų aferos pasekėjus.

Archaus universiteto (Aarhus Universitet) tyrėjai išnagrinėjo visą prieinamą mokslinę literatūra skiepų klausimu ir nerado jokio patvirtinimo, kad skiepai nuo gripo sustiprina organizmo pasipriešinimą šiaj ligai.

"Mūsų bendra išvada tokia, kad skiepų efektas, geriausiu atveju yra labai nežymus" - Žiniasklaidai pranešė Luiza Ernskov Pedersen, tyrimų koordinatorė. Šio tyrimo rezultatai paviešinti Danijos medicinos žurnale (DMJ).


Esavičius