Vergų tauta

Biblija mus moko, kad skolininkas tampa skolintojo vergu. Tai aksioma (aksioma sen.gr. ἀξίωμα — nekintamas teiginys priimamas kaip neabejotina tiesa be įrodymų). Visa žmonijos vystymosi istorija mus moko, kad vergystė tai neišvengiama skolinimosi pasekmė. Nesiskolink nes tapsi vergu, tai Dievo perspėjimas, kuris yra toks pat tikras kaip ir tai, kad jeigu šoksi nuo uolos - užsimuši.

Labai keista padėtis dabartinėje mūsų visuomenėję. Net jeigu žmogus seka Dievo perspėjimu ir nesiskolina, jis vis viena tampa skolininku. Dėka mūsų valstybę administruojančios kolūkiečių nomenklatūros, mes visi sparčiai tampame skolininkais. Kiekvienas iš mūsų, net ką tik gimęs vaikas jau yra skolingas apie dešimt tūkstančių litų. Kadangi mano šeimoje trys vaikai, tai mano šeima jau skolinga užsieniečiams per penkiasdešimt tūkstančių litų. Neapsigaukite skola ne rona, ne užgis. Žmonės kurie administruoja Lietuvą sąmoningai arba ne, bet labai sparčiai daro mus visus užsieniečių vergais.

Nemanykite, kad tai jūsų neliečia tiesiogiai. Privalomas sveikatos draudimo mokestis, abonentiniai mokesčiai elektrai, prievartinis centralizuoto vandens pajungimas privatiems namams, nepakeliami komunaliniai mokesčiai, prievartinis darbas bedarbiams, protu nesuvokiamas pridėtinės vertės mokesčio dydis maistui, vis kylantys akcizai, tai tik pirmosios kregždės to, kas mus laukia ateityje. Nomenklaturščikų bravūriškai (per žioplumą, kvailumą ar sąmoningai to aš nežinau) auginamą skolą, mes su jumis ir mūsų vaikai turėsime atidirbti arba emigruoti (daugelis jau dabar pasirinko būtent šį kelią). Bet abu šie keliai yra vergystės keliai.

Finansinė okupacija yra daug baisesnė, nei karinė. Finansinės okupacijos sąlygomis degraduojanti, vergais paversta tauta, nebežino prieš ką nukreipti savo pykti. Visi tie farsai pavadinimu „rinkimai“ nieko nepakeičia. Vienus valstybės skolų administratorius pakeičia kiti. Afrika, pietų amerika tai labai pamokantis finansinės okupacijos pavyzdys. Kolonijinį valdymą pakeitė finansinis valdymas. Visos tos paramos „vargstantiesiems“ tai tėra kyšiai vergų tautų „elitui“ tam, kad jie net nebandytų išlaisvinti savo tautų iš finansinės vergystės.

Su buvusiomis rytų komunistinio bloko šalimis elgiamasi taip pat kaip ir su afrikos aborigenais. Visos to Europinės/pasaulinės „paramos“, realybėje tėra kyšiai nomenklatūrai už teisę besarmatiškai apiplėšinėti jų tautas. Visi puikiai žinom, kas pelnosi ir bujoja „dalindami(-iesi)“ šias paramas.

„Pasaulis keičiasi“, „dabar nebe tie laikai“, juokingos frazės kurios sugalvotos tam, kad pateisinti nuo Kristaus atsitraukusių „elitinių“ idijotų degradaciją. Dar senovės Makedonijos karalius Pilypas (Aleksandro Makedoniečio Tėvas) pirmas suformulavo papirkimo kare principą, sukūręs aforizmą: „Pakrautas auksu asilas, paims bet kokią tvirtovę“. Raudonuosius komisarus pakeitę žydrieji komisarai, tiesiog pakrovė auksu asilą (EU „parama“) ir nusipirko sau vergais ištisas tautas - Lietuviai, Lenkai, Slovakai, Latviai, Estai ir t.t.

Neseniai Krikščioniškos Islandijos tautos lyderiai, gakščiai nuvijo auksu pakrautą komisarų asilą nuo savo tautos tvirtovės sienų. Tai būtų neįsivaizduojamas poelgis vergiškų dušelių materialistams kolchoznikams, administruojantiems mūsų valstybę (tiksliau prižiūrintiems prasiskolinusios valstybės turtą ir baudžiaunininkus).

p.s. Nieko nepadarysi, Y tep kap Y, tep rokoujas Žemaitę. Telieka žemai nusilenkti ir iš jaudulio drebančiu balsu sudainuoti naujiems ponams komisarams ir komisarėms: „velcom to lithuania land of the beautiful slaves .....“

Su meilę broliai
Esavičius

Valdovų rūmai

Kas nežino istorijos yra pasmerktas kartoti jos klaidas.

Istorija mus moko, kad visose užgrobtose ir nugalėtose valstybėse, nugalėtojai pirmą ką darė tai naikino visus įmanomus valstybingumo simbolius. Taip asirai nugalėję Izraelį, sunaikino šventyklą, karališkus rūmus, visus didesnius pastatus ir Jeruzalės gynybinę sieną.
Iš Babilono tremties grįžę Izraelitai pirmą ką pradėjo daryti, tai atstatinėti savo šventyklą ir sugriautas Jeruzalės sienas. Jie puikiai suvokė simbolių reikšmę tautos savivokoje. Jeruzalės sienos ir Šventykla buvo tai kas suteikė tautai apčiuopiamą bendrumo jausmą ir bendruomeninę savigarbą. Tuo metu kai vienas iškiliausių Izraelio tautos lyderių Nechemijas, gavęs Karaliaus Artakserkso leidimą atstatinėjo miesto sieną, kiti Izraelitai nuolankiai tarnavo tuo metu Izraelį ir Samariją valdžiusiems kitataučiams. Kai tik Nechemijas pradėjo atstatinėti Jeruzalės sienas, tų laikų išsilavinusi ir tą žemę valdžiusi kitatautė šviesuomenė ( a lia Leonidai Donskiai arba Arkadijai Vinokurai) pradėjo per žiniasklaidą (tuo metu žiniasklaidos vaidmenį vaidino didikų užstalės) visaip tyčiotis iš Nechemijo, o jiems nuolankiai tarnaujantys Izraelitai ( a lia Bumblauskai) pradėjo visaip kompetentingai peikti Nechemijo sumanymą. Bet Nechemijas neatsisakė pradėto darbo. Visą laiką kol Nechemijas atstatinėjo Jeruzales sienas ir savi ir svetimi bandė jam sukliudyti. Vėliau, nežiūrint į pastovius Izraelio tautos priešų bandymus kliudyti, kai titaniškomis pastangomis Jeruzalės sienos buvo atstatytos, kitataučiai pasijautė pažeminti, nes tapo aišku, jog ne jie o Izraelitai valdo savo šalį.

Ar nieko jums neprimena ši Izraelio tautos istorijos dalelę?

Aš suprantu kai kitataučiai visaip tyčiodamiesi peikia ir bando sustabdyti Lietuvos valstybingumo simbolio – Valdovų rūmų atstatymą, bet kaip šlykštu yra klausytis mūsų tautos „šviesuolių“ postringavimus ir mekenimus tuo klausimu.
Viename internetiniame dienraštyje perskaičiau dar vieno mūsų nesusitupėjusio „intelektualo“ graudulius dėl to, kad Lietuviai pasirodo nesuvokia Neries krantinėje pristatytų vamzdžių meniškos estetinės svarbos mūsų kultūrai. Ten pat jis pradėjo verkšlenti dėl „Valdovų rūmų butaforijos“, į kurią jis už jokius pinigus nekels kojos. Ir pabaigai šis „originalas“ ir „estetas“ (vienas iš daugelio Lionios Donskio gausiai priklonuotų, bedančių „intelektualų“) pasigyrė, kad į kitą „butaforiją“ – Trakų pilį (!!!!!) jis taip pat nei karto nėra įkėlęs kojos.

Na ką gi, tokia jau apgailėtina šiandienos Lietuviškos viešos erdvės realija. Vos ne kiekvienas prasigėręs, pusiau degradavęs nevykėlis “intelektualas” arba užsieniečiais besižavinti eilinė senstanti paleistuvė, įsivaizduoja turį „šventą“ pareigą nusispjauti į Lietuvių istoriją, pavardžių rašymą, Lietuviškų valgių gaminimą ir be abejo į Valdovų rūmus. Maža to, kai kurie “intelektualai”, istorijos žinovai, viešai kalba jog jeigu mes nesilaikytume įsikibę į Lietuvių kalbą, tuomet jau šiandien su lenkų kalba galėtume turėti “platesnį akiratį” ir ne būtų problemų dėl žurnalų ir žiniasklaidos kokybės” (!!!!) . Įvairios moter(-ės) klykauja, kad specifinis ir niekur kitur pasaulyje neesamas, unikalus, pavardžių rašymas, tai „lingvistinis skaistybės diržas“, kurio reikia nedelsiant atsikratyti. Dar girdėjau viešus „intelektualų“ kliedesius, kad dainų šventė tai atgyvenęs reliktas, kuris mums yra visiškai svetimas, todėl ir jo reikėtų atsisakyti.

Be abejo visa tai sakoma, rimtu veidu, „inteligentiškai“ t.y. „be pykčio“. Manau žvelgiant į tokius „be pykčio“, vertėtų prisiminti senolių patarlę - „minkštai kloja, bet kieta miegot“.

Keista, kad dabartiniai Lietuvos „intelektualai“ (be pykčio) taip niekina save ir savo kultūra, vis žavėdamiesi visokiais užsieniečiais ir jų gyvenimo būdu. Juk tam, kad suprasti Lietuvių ir Lietuvos vertę, tereikia pasižiūrėti į mūsų kaimynus lenkus. Viešai žinomas faktas, kad dabartinė lenku aukštuomene, tai nutautėję Lietuviai (Lietuviška kilmė ten yra prestižas). Mūsų tauta lenkams, o ne lenkai mums davė aukštuomenę, kultūrą ir pagaliau senąją galingąją dviejų tautų imperiją.

Mūšius laimi ne patrankų mėsa (eiliniai kareiviai), o karvedžių genijus. Todėl ir žalgirio mūšį (kaip ir beveik visus kitus Dviejų tautų respublikos reikšmingus mūšius) laimėjo Lietuviai. Visi ten buvę lenkai, rusai, totoriai ir t.t., buvo tik įsakymų vykdytojai, t.y. „molis“ minkomas Lietuvių karvedžių karo genijaus rankomis.
Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad lenkai buvo Lietuvių vasalai, o ne Lietuviai lenkų. Lietuvis Jogaila į lenkija atėjo ne kaip nusižeminęs emigrantas/tarnas ant mulo, apsikrovęs darbo įrankiais. Jis atėjo kaip valdovas, su visa savo palyda, giminėmis ir artimaisiais. Jogailai atsisėdus į sostą, lenkai tapo Lietuvių vasalais. Lietuviai gi tuo tarpu niekada ne buvo lenkų vasalais. Be to, tarp Vilniaus „lenkų“ gajus posakis apie tai, kad lenkė Jadvyga laikė Jogaila po padu, yra mažų mažiausiai ne tikslus, nes Jadvyga buvo ne lenkė, o Vengrijos karaliaus Liudviko Anžu jaunesnioji duktė. Lenkai neturėjo savo tarpe nei vieno žmogaus galinčio kilme ir padėtimi lygintis su vienu iš Lietuvos valdovų – Jogaila.
Kas buvo tituline (valdanti) tauta abiejų tautų respublikoje parodo ir tas faktas, kad lenkams Lietuvos didžojoje kunigaikštystėje buvo draudžiama pirkti žemę, tuo tarpu Lietuviai galėjo be apribojimu pirkti Lenkijoje lenkų žemę. Šis istorinis faktas taip pat parodo, kad Lietuviai valdė lenkiją o ne lenkai Lietuvą. Todėl lenkų sparnuotas posakis „poliak pan a litvin cham“ yra ne realybė, o norima siekiamybė, tai lenkų svajonė.

Kodėl apie tai nekalbama ir visos masinio informavimo priemonės kaip zombiai kartoja svetimų tautų įstorines interpretacijas? Nes viešoje erdvėje autoritetą turi tik apgailėtinas mužikėlis, niekinantis net ir savo žemaitiškas šaknis, lenkofilas Bumbliauskas ir jo pasekėjų postringavimai. Apgailina stebėti, kaip diplomuoti mužikai žeminasi ir pamiršta kas jie esą, vien už kažkokį blizgutį (lenkai Bumblauską dukartus apdovanojo už nuopelnus lenkijai). Nors tiesa pasakius tokie kaip Bumbliauskis yra nekalti, jie tiesiog sovietinės sistemos kruopščiai atrinkti, nušlifuoti ir įsukti sraigteliai, be nuomonės, vizijos ir akiračio. Tariamų autoritetų (savo mokytojų) veikiami, jie yra įspausti į siauras istorinio vertinimo vėžes, kurios jiems yra besąlyginis etalonas ir jie iš ten ištrūkti ne gali.

p.s. Lietuvis Adomas Mickevičius rašė „Lietuva tu kaip sveikata, tik tuomet kai tavęs netenki, supranti kokia tu brangi“. Nesvarbu, kad jis rašė tai lenkiškai, tokia buvo to laikotarpio realija. Mums visiems pagaliau reikia įsisamoninti, kad Lietuviai bajorai neperiminėjo jokios lenkiškos kultūros, jie sukurė Lietuvių kulturą keturiom kalbom, lotynu, rusų, vokiečiu ir lenkų, o Lietuvių kalba visada liko didžiosios valstybės elito slaptoji kalba, kuri tarnams buvo neįkandama. Todėl baikime tą kapitulistinę gaidą apie tai, kad mums kažkas kažkokią kultūrą įdiegė. Viską ko reikėjo, mes pasiemėme patys, savo jėga ir sumanumu, o ko neradome iš kur pasiimti, mes susikūrėme. Lietuvių kūriniais (kultūra) naudojasi vokiečiai, rusai, lenkai, ukrainiečiai ir baltarusai, išdidžiai vadindami tai savo kultura. Mums visiems svarbu suprasti, kad tik dėl tokių „be pykčio“ intelektualų, lengvabūdiškai niekinančių mūsų tautos simbolius, mums vėliau gali tekti skausmingai praregėti, kokia mums brangi BUVO Lietuva.